2013 m. sausio 16 d., trečiadienis

didelės mažo žmogaus nuoskaudos...




Šiandien susiradau mylimiausią vaikystės eilėraštį ir apsiverkiau. Iki nutįsusio snarglio.

Jau vaikystėj tikėjau gražiais žodžiais. Iš visokiausios senos makulatūros, iš sieninių kalendorių lapelių išsikirpdavau visas sentencijas, visus eilėraščius ar bent kažką panašaus į juos. Buvau tikra literatūros ieškotoja. Dažnai nuo atrastų žodžių pasislėpusi verkdavau. Vadinasi, buvau ir vertintoja. Ieškodama, vertindama, ašaromis atsirinkdama atradau ir savo mylimiausią eilėraštį. O žinot, ką reiškia mylimiausias? Reiškia, kad tik tu juo labiausiai tiki. Bet meilės be kančios nebūna. Su pirmuoju mylimiausiu eilėraščiu susijusi ir pirmoji didelė gyvenimo nuoskauda. Nebesvarbu, kelintoje klasėje tuomet mokiausi (penktoje? šeštoje?), šį eilėraštį ruošiau raiškiajam skaitovų konkursui. Susižavėjusi mokytojų komisija pasiūlė savo eilėraštį atiduoti kitai mokinei, kad ji su juo galėtų dalyvauti kitame etape. Štai taip mokykloj daužomos vaikų širdys - bandant atimti tai, kuo jie tiki. Bent jau pripažino mano gerą skonį. Bet vis dėlto buvo siaubingai skauda, nes man buvo ne vis vien. Čia buvo mano eilėraštis, mano atrastas, mano numylėtas. O mokytojai norėjo atimti, nes manim netikėjo...

Kita didelė nuoskauda aplankė dvyliktoje klasėje laikant valstybinį interpretacijos egzaminą. Jaučiausi visiškai rami ir užtikrinta, mat turėjau galimybę pasirinkti analizuoti mylimiausią Marčėną. Mokytoja rami nesijautė ir po egzamino (beje, ne pirmą kartą) prišnekėjo baisių dalykų, kuo švelniau tariant, kad prirašiau nesąmonių. Tą dieną su savo lietuvių kalbos mokytoja kalbėjau paskutinįkart. Po rezultatų paskelbimo ji manęs nepasveikino ir nepagyrė. Nežinau kodėl. Gal pyko, kad man taip pasisekė. Nes ji juk manim niekada netikėjo.

Buvo ir daugiau nuoskaudėlių, bet ypatingai šių niekaip negaliu pamiršti. Juk nuo mažens tikėjau gražiais žodžiais. O mokytojos vis bandė įrodyti, kad tie žodžiai parašyti ne man.
Kaip baisu, kai žmonės, kurie turi skatinti, drąsinti, palaikyti, vietoj to - slopina ir įvaro nepilnavertiškumo kompleksą. Aš lig šiol bijau garsiai kalbėti, diskutuoti, kad neišgirsčiau atgalinės reakcijos "nevykėle, tylėk, tu nusišneki". Suprantat? Dabar, kai atvira širdimi ir burna galiu ką tik noriu rėkti pasauliui, dabar pati savim netikiu...

Ačiū Dievui, dar galiu pasislėpus rašyti...


4 komentarai:

  1. Net skaityti nesmagu, kaip tai gali mokytojai daryti. As irgi daug nuoskaudu turiu is mokyklos ir tos nuoskaudos dazniausiai net ne del manes, o del klasioku, kuriuos pazemino, pasmerke pasiraipe, isstate kitu pasaipai... Kiek sparneliu uzlauzta ir sulauzyta mokykloj - ne tas zodis...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. čia gal kiek ir mano bėda.. buvo ir puikių mokytojų, bet aš pasirinkau prisiminti bloguosius. :) Be abejo, taip yra todėl, kad literatūra man patiko labiausiai ir buvo svarbiausia.

      Panaikinti
  2. Ačiū, kad pasidalinai. Be galo gražus eilėraštis, išsisaugojau ateičiai, kad saviems vaikams paskaityčiau.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai džiaugiuosi, kad patiko. Ir labai džiaugiuosi, kad kažkada skaitysi vaikams. :) Manau, šiais laikais reikia kuo daugiau tokių eilėraščių, kurie moko pasirinkti tikras vertybes, o ne spindintį laikiną grožį. :))

      Panaikinti