Kaip vis dėlto gerai, kad mudu turime vienas kitą...

Šį tekstą privalėjau tiesiog nurašyti. Nes man tai - pati gražiausia Sergejaus Kozlovo pasaka.

Sergej Kozlov

Jeigu manęs išvis nėra

Dar truputėlį - ir įsižiebs žvaigždės, išnirs mėnulis ir nuplauks linguodamas virš tylių rudens laukų. Tada mėnulis užmes akį į mišką, pastovės užkliuvęs už aukščiausios eglės viršūnės ir čia jį pamatys Ežiukas su Meškiuku.

- Žiūrėk, - pasakys Ežiukas.

- Aha, - atsakys Meškiukas.

O mėnulis pakils dar aukščiau ir užlies savo šalta blankia šviesa visą žemę.

Taip būdavo kiekvieną šio skaidraus, šalto rudens vakarą. Ir kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku susitikdavo tai pas Ežiuką, tai pas Meškiuką ir apie ką nors šnekėdavosi.

Taip pat ir šiandien. Ežiukas pasakė Meškiukui:

- Kaip vis dėlto gerai, kad mudu turime vienas kitą!

Meškiukas linktelėjo.

- Tu tik įsivaizduok: manęs nėra, o tu sėdi vienui vienas, ir nėra su kuo pasišnekėti.

- O kur tu?

- O manęs nėra.

- Taip nebūna, - pasakė Meškiukas.

- Ir aš taip manau, - atsakė Ežiukas. - Bet jeigu staiga - manęs nėra, ir viskas. Tu - vienas. Ir ką gi tu veiktum?

- Eičiau pas tave.

- Kur?

- Kaip - kur? Į namus. Ateičiau ir pasakyčiau: "Ežiuk, kodėl tu neatėjai?" O tu atsakytum...

- Na ir kvailelis! Kaip aš atsakysiu, jeigu manęs nėra?

- Jeigu nėra namie, vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgčiau namo: "A-a, tu čia!" Ir pradėčiau...

- Ką?

- Barti!

- Už ką?

- Ogi už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.

- O kaip tarėmės?

- Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose.

- Bet juk manęs išvis nėra. Supranti?

- Betgi tu čia, sėdi!

- Tai dabar sėdžiu, o jeigu manęs išvis nebus, kur aš būsiu?

- Arba pas mane, arba namie.

- Tik tuomet, kai aš esu.

- Na taip, - linktelėjo Meškiukas.

- O jeigu manęs išvis nėra?

- Tuomet tu kažkur išėjai ir dar negrįžai. Aš iššniukštinėsiu visą mišką ir tave surasiu.

- Tu jau viską iššniukštinėjai. Ir neradai.

- Nubėgsiu į gretimą mišką!

- Nėra ir ten.

- Apversiu viską aukštyn kojomis, bet surasiu!

- Nėra manęs. Niekur nėra.

- Tuomet... Tuomet... Tuomet išbėgsiu į laukus, - pasakė Meškiukas. - Ir sušuksiu: "E-e-e-žiu-u-u-uk!" - Tu išgirsi ir sušuksi: "Meškiu-u-u-uk!" Štai taip.

- Ne, - tarė Ežiukas. - Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?

- Ko tu prie manęs prikibai? - supyko Meškiukas. - Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Aišku?

- Ne, tu esi, o štai manęs - nėra.

Meškiukas nutilo ir paniuro.

- Na, Meškiuk!

Meškiukas neatsakė.

Jis žiūrėjo, kaip mėnulis, pakilęs aukštai virš miško, lieja ant jų su Ežiuku savo šaltą šviesą.

Iš rusų kalbos vertė Dalia Saukaitytė

"Nieko rimto", 2010