Bandykim pakalbėti apie Dievą

Ivanas sako, kad Dievo nėra.
Alioša sako, kad Dievas yra.
O aš nežinau. Aš esu ir Ivanas, ir Alioša.
Dažnai sakau, kad Dievo nėra. Ir labai bijau taip sakyti.
Yra mat momentas, kuomet Dievas man - nenuginčijamai tikras: kuomet galvoju apie savo močiutę, tėvą ir kitus išėjusius.
Negaliu leisti, kad jų tiesiog nebebūtų.
Man patinka galvoti, kad mano močiutė dabar yra Dievo močiutė. Sekmadieniais kepa jam cinamoninius pyragus, žiemomis liepia apsimauti šiltas kojines, kasvakar apkabinusi pasakoja, kaip buvo baisu per karą, paglosto galvą, ramina: "Miegoki. Tau karo nėra."
Man patinka galvoti, kad mano tėvas dabar yra Dangaus jūrų žvejys. Rytais kartu su Dievu išplaukia į žvejybą. Grįžę į sodus, abu ir toliau mokosi laukimo. Nes jei čia nesusitikome, ten juk tikrai susitiksime.
Taip.
Tikėjimas prasideda, kai galvojame apie savo mylimus.
Kol galvojame apie savo mylimus, tikėjimas niekada nesibaigia.