Būtinai turi kažkuo tikėti

Visą naktį šokių aikštelėje mūsų kūnais žaidė dievai. Na gerai, šiek tiek dievo slėpėsi ir vyno taurėse. Todėl rytas prasidėjo gerokai po pietų. Vienas petys atsargiai glaudėsi prie kito peties. Turbūt manęs net nepaklausė. Turbūt pati norėjau pasakyti. Kad nežinau, ar tikiu Dievą. Kad kažkuo tikrai tikiu. Kad nežinau, ar tai, kuo tikiu, yra Dievas. Kiekvienas prisilietimas buvo apie tikėjimą. Kiekvienas atsitraukimas - apie abejojimą.

Šiandien ieškojau būdų sugrįžt į tą istoriją. Ieškojau ko nors, kas primintų apie Dievą. Nes kai esi vienišas, būtinai turi kažkuo tikėti. Nežinau, gal geriau reikėjo susirasti petį, bet susiradau knygą.
Štai:

Toje knygoje, pilnoje nuotykių ir nesusipratimų, dėl kurių taip pat kyla nuotykiai, pingvinų trijulė kartais ironiškai, kartais linksmai, o kartais rimtai vis pasikalba apie Dievą. Kai pati esi nei tai gėlė, nei tai žiogas, nei tai žmogus, nestebina ir tai, kad apie Dievą kalbasi pingvinai. Ir kad lygiai taip pat abejoja ir ieško:
"- Jeigu Dievo nėra, kodėl tiek daug apie jį šnekame?
  - Kad nesijaustume tokie vieniši."

Kad nuramina, paaiškina apie pasirinkimo laisvę:
"- Daugiau niekada tavimi neabejosiu ir visiems paskelbsiu, koks tu didis ir nuostabus, ir dar pažadu, - balandis iškelia dešinį sparną lyg kalaviją, - per trumpiausią laiką padaryti, kad visi tave pamiltų taip, kaip aš.
  - Ak, nereikia, - taria geraširdis balsas iš lagamino, - kiekvienas pats turi spręsti, mylėti mane ar ne. Meilė tikra tik tada, kai dovanojama laisvai."

Kad gal net išsiaiškina Dievo pavidalą:
"- O mes kaip tik taip įsivaizdavome Dievą, - taria pingvinai. - Senuką ilga balta barzda.
  - Daug kas taip mano, - sako Nojus, - bet Dievas nėra vyras.
  - Negi moteris?
  - Ne! - pasipiktinęs sušunka senukas, net akinių stiklai rūsčiai blyksteli.
  - Supratau, - taria vienas pingvinas. - Dievas veikiau yra daiktas.
  O į skraistę įsisupęs pingvinas cypiančiu balseliu klausia:
  - Pavyzdžiui, kaip skrudintuvas?
  - Dievą galite įsivaizduoti, kaip tik panorėję, - aiškina Nojus. - Jis yra visur: kiekviename žmoguje, kiekviename gyvūne, kiekviename augale ir..."

Kol rašau, kažkas pasauly grūmoja lyt pasiruošusiam debesiui, o kažkas kalba maldą lauko aguonai. Kol rašau, kažkas pasauly išsižada Dievo, nė nepagalvojęs, kad jį ras lietui lyjant, o kažkas jį randa aguonos žydėjime. Kol rašau, kažkur vienas petys prisiglaudžia prie kito peties ir jų artume - vien Dievo pėdsakai. Kol rašau, yra būtent taip: tikėti žmogumi, tikėti saulėje išsitiesusiu katinu, tikėti daina, tikėti jazmino kvepėjimu, tikėti vėjo linguojamu rugių lauku - iš esmės tai ir yra tikėti Dievą.