Alessandro Baricco "Be kraujo": "...tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada"

2004 metais, kai Alessandro Baricco lankėsi Vilniaus knygų mugėje, kaip tik buvo pristatoma ši "Alma littera" išleista knyga "Be kraujo". Nežinau, kaip išreikšti apmaudą, kad aš tais metais Baricco nepamačiau. Išvis tuomet dar nežinojau, kas tas Baricco. Sužinojau tik po dvejų metų, kuomet lietuviškai pasirodė jo "Jūra vandenynas". Ir! Ir... tikrai džiaugiuosi, kad mano pažintis su juo prasidėjo ne nuo knygos "Be kraujo". Tokiu atveju aš nebūčiau susigundžius skaityti kitų jo knygų. Pasirodo, kartais yra gerai neiti koja kojon su visomis knygų naujienomis.
Knygos anotacija tikrai nesuintriguoja: keturi ginkluoti vyrai atvažiuoja į Mato Rucho sodybą ir žvėriškai nužudo Manuelį Roką bei jo mažametį sūnų. Gyva lieka tik dukra Nina. Po kelių dešimtmečių Nina susiranda vieną iš žudikų... Atrodo, kad knyga nieko kito nežada, kaip tik banalų, kraujais besitaškantį trilerį. Ir aš jos tikrai neimčiau į rankas, jei ne Baricco pavardė priešaky. Bet atmetant šį banalų siužetą, vis dėlto knygoje svarbiausi yra psichologiniai momentai. Svarbiausias - Ninos psichologinis portretas. Ką ji jautė tuomet, būdama maža mergaitė, kai besislėpdama girdėjo, kaip nužudomi artimiausi jai žmonės. Ir kodėl ji visą gyvenimą gyveno viena mintimi - susirasti vieną iš žudikų? Aš asmeniškai tikrai galvojau, kad ji susiras žudiką ir taip pat šaltakraujiškai jį "nudės". Ačiū Baricco, kad vis dėlto pasirinko kitokį kulminacinį tašką. Nustebindamas ir akcentuodamas gilų psichologinį lūžį žmogaus sąmonėje tragedijos akivaizdoje. Ją, mažą mergaitę, tuomet besislepiančią rūsyje vis dėlto rado. Vienas iš žudikų, vardu Titas. Rado, bet nutylėjo. Uždarė rūsio duris ir niekam nesakė. O ji, Nina, tuomet tenorėjo vieno - kad jos ten nepaliktų. Kad pasiimtų kartu. Nesvarbu, kad priešas. Bet tas priešas, kuris pirmas ją pamatė, kuris pirmas atidarė šalto, tamsaus rūsio duris, jau tuomet jai buvo gelbėtojas. Nes baisiausia tragedijos akivaizdoje likti vienai. Ir todėl ji visą gyvenimą jautė ilgesį ir norą eiti iš paskos savo gelbėtojui. Titas taipogi visą gyvenimą laukė akimirkos, kada jį suras Nina. Tik jis su Ninos pasirodymu laukė atpildo - mirties. Kai jie pagaliau po daugybės metų susitiko, Nina - absoliučiai neįtikėtinai - paprašė Tito su ja permiegoti. Po meilės nakties, Titas atsuko jai nugarą, laukdamas, ko nusipelnė ir ko anksčiau ar vėliau tikėjosi sulauksiąs. O Nina susirietė į kamuoliuką, kaip tąsyk vaikystėj rūsy, ir prisiglaudė prie jo. Dabar ji saugi: "net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą - grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus iš jo išgelbėjo. <...> nieko nėra stipresnio už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartotį tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada."