Mano pasauliai suvytę ir ištroškę. Čia senokai nebuvo saulės. Čia senokai nebuvo lietaus. Minčių vandenynai išdžiuvę. Vaizduotės sodai tušti.
Jau svajoju apie akimirkas, kai atsiverčiu knygą. Kažkodėl labiausiai rytais. Kai pradedu berti jazminų arbatą į porcelianinį puoduką su sparnuotom karvytėm. Vakarais nebeaplanko nemiga. Vakarais aplanko miegas greičiau negu jo laukiu.
Neapsakomai geras jausmas atsiversti pirmą knygos puslapį. Tie visi pasauliai, kuriuose esu ir aš. Visuose juose gyvenu...
Labai noriu skaityt..ir rašyt! Ir skaityt, ir rašyt! Ir vėl skaityt, ir vėl rašyt.... Bet negaliu! Niekaip!
Bet juk gal būna, kad visi pasauliai nutyla?...
Mano pasauliai miega ant užverstų knygų.
Nemėgstu dienų, kurios neįkvepia...
Ooo,taip taip būna, kad nors tu ką užsnūsta viskas aplinkui. Nors persiplėšk neina išsivaduot iš kažkokių apatijos pančių. Bet, žinok, aš įkvėpta tavo raštų suraičiau "Kalėdinį megztuką" per dvi dienas :)
AtsakytiPanaikintiIr kažkaip knygos pastaruoju metu labai stipriai įsibrovė gyveniman. Pradėjau skaityti jau nebe po vieną, o po kelias ir skaitau pagal nuotaiką ir tai toks džiugus atradimas.
Oi, kiek daug tau priplepėjau :)))