Iain Banks "Širšių fabrikas" (mirties dvokas prieš nušvitimą!) ir "Tiltas" (kuris sapnas yra tikrasis gyvenimas?)

Man buvo labai sunku skaityti šitą knygą. Penkiolika kartų per vakarą vis atidėdavau į šalį ir bijodavau vėl imti į rankas. Šaukdavau "neskaitysiu neskaitysiu", bet ir vėl pagriebdavau. Tikrai ne todėl, kad ji nuobodi. Uoj, anaiptol. Tiesiog beveik kiekvieną puslapį skaudėjo. Ir turbūt antrąkart gyvenime taip smarkiai verkiau skaitydama. Pasikūkčiodama. Negaliu ištverti neteisybės, kai skriaudžiami tie, kurie negali patys apsiginti. O šioje knygoje, rodos, nieko daugiau ir nevyksta, tik mažesnių ir silpnesnių galabyjimas. 

Pagrindinis herojus, kurio lūpomis ir pasakojamos "siaubo istorijos", dar nesuaugęs asmuo, bet jo mintyse seniai nebėra viltingos šviesos, taip būdingos jauniems žmonėms: "man beveik septyniolika, aš jau nebe vaikas"; "Pažiūrėjęs į mane, niekada nepasakytum, kad nužudžiau tris žmones". Žmones tik tris, o štai gyvūnėlių kankinimas ir žudymas - jo kasdienybė, jo šventi ritualai. Kas keisčiausia, kad pats žudydamas, jis šiurpsta nuo brolio - psichinio ligonio Eriko - šaltakraujiško šunų žudymo. Ir tai parodo vis dėlto jautrią žmogaus prigimtį. Tad kodėl jautrios prigimties žmogaus rankos nori ne kurti, o griauti pasaulį? Atsakymus tikrai atrasite knygos pabaigoje! Mistiškiausia Frenko (toks pagrindinio herojaus vardas) paveikslo detalė, kad jis lyg ir neegzistuoja: "Aš niekada nebuvau įregistruotas jokiuose dokumentuose. Neturiu gimimo liudijimo, neturiu jokios sveikatos draudimo kortelės, neturiu nieko, kas galėtų patvirtinti, kad esu gyvas ir kad kada nors iš viso egzistavau." Vėlgi knygos pabaigoje paaiškės, kad Frenkas - slaptas tėvo eksperimentas. Ir ar tikrai jis Frenkas? Ech, gaila, kad reikia kalbėti tik mažomis užuominomis. Kad nesugriaučiau intrigos. Kad nepasakyčiau per daug. Kaip ir negaliu atskleisti ir labai simbolinės širšių fabriko reikšmės. Tada tiesiog nebebūtų tikslo skaityti knygos jos dar neskaičiusiems. Pasakysiu tik, kad širšių fabrikas - tai gyvenimas. Kiekvieno iš mūsų. O daugiau išsiaiškinkite patys! Nes knyga tikrai verta būti perskaityta! Taip taip, kad ir kokių blogų emocijų patyriau ją beskaitydama, vis vien labai rekomenduoju. Mat aš manau, kad jei knyga vienaip ar kitaip išjudina tavo emocijas, jeigu tik ji tavęs nepalieka aptingusio ir abejingo - knyga savo tikslą pasiekė.

Ko, deja, negaliu pasakyti apie kitą Iain Banks romaną "Tiltas".

Knygos aprašymas skamba gan įdomiai: daugiasluoksniame polifoniniame kūrinyje persipina trys siužetinės linijos - trys pagrindinio herojaus sapnai. Pirmajame sapne atmintį praradęs žmogus kankinasi ant milžiniško tilto, simbolizuojančio totalitarinę valstybę. Antrajame jis - antikos mitų pasaulio barbaras, ieškantis aukso ir kovojantis su mitologinėmis būtybėmis. Trečiajame sapne - inžinierius gyvena įprastą ir betikslį buržua gyvenimą šiandieniniame Edinburge, kol patenka į avariją ir panyra į komą. Sapnai pinasi, herojaus pavidalai sapnuoja vienas kitą, kol tampa visiškai neaišku, - kuris iš jų tikras?
Tačiau man įdomu nebuvo. Buvo netgi labai neaišku. Kol galiausiai išvis pasidaviau bandymams kažką suprasti. Ir sapnų, man pasirodė, buvo ne trys, o kokie dvidešimt du. :) O vietos, parašytos sudarkyta, netaisyklinga kalba tiesiog vedė iš proto: "Žinaj, niacimianu, kur ižgirdau apie Miegąčią gražuolią, nu biat tikraj kaškur girdėjau. Niamažaj kialevau ir mania papigtino visoke magija ir panašej. Nūnaj visur prisivejsė burtinįkų, kiarėtojų ir raganų. Kiekvienam mieste susidūrsi su kokiu nors ižpiara, kuris ušsijima kiarajs, uškalbėjimajs ir vertšia ką nors varlia, šikpopieriu, spjeudyklia ar kuo kitu. Gudrūs tie šųsnukiai, biat aš manau, kad burtų yra piar daug."
Kritikai šią knygą laiko geriausia Bankso knyga. Taip mano ir pats autorius. Bet aš skaitydama tinginiavau. Knyga skirta tikrai ne kiekvienam!