Pasaulis nesustabdomai lekia išradimų keliais. Aikčiodami dėl naujovių ir skubėdami viską išbandyti, pamirštam atkreipti dėmesį į tai, kas arčiausiai mūsų ir kas turėtų būti svarbiau už viską - žmones. Viso pasaulio žmones. Pamirštam juos pažinti ir jaukintis. Juk nesumeluosiu sakydama, kad vis dar bijom žmonių kitokių, nei mes patys. Kitaip atrodančių, keistai besielgiančių. Na, jeigu ginamės, kad nebijom, tai mažų mažiausiai mums prie jų nejauku. Aš apie tuos, kurie kitokie, nes serga. Serga, nes gamta suklydo.
Ši 2004 metais leidyklos "Tyto Alba" išleista knyga yra būtent apie vieną tokį - kitokį herojų. Jis - penkiolikmetis Kristoferis, sergantis Aspergerio sindromu, viena iš autizmo formų. Tai vystymosi sutrikimas, pasireiškiantis sunkumais bendraujant, fizinio - emocinio kontakto problemomis. Ši liga neišgydoma, tačiau sergantysis gali integruotis į visuomenę, mat pasižymi labai išvystytu intelektu. Kitaip tariant, jam neegzistuoja emocijos, jos tik gąsdina ir verčia jaustis nesaugiai, jam egzistuoja tik protas ir logika. Štai būtent toks ir yra Kristoferis. Jis tvirtina, kad žmonės priimdami sprendimus dažnai vadovaujasi intuicija, bet sužinoti teisingą atsakymą padeda tik protas. Jis laisvai dėsto mokslinę informaciją apie astronomiją, mediciną, matematiką, filosofiją ir pan. Tačiau ima spiegti, muštis arba raitytis ant grindų, jeigu kas nors jį paliečia. Ir tik matematinių uždavinių sprendimas (netgi mintyse) jį nuramina emocinių priepuolių metu. Jis dievina matematiką. Matematikoje visada viskas galiausiai išsprendžiama: "matematikoje yra ne taip kaip gyvenime, nes gyvenime nėra viską išsprendžiančių atsakymų". Jis dievina skaičius. Ypač pirminius: "Man atrodo, kad pirminiai skaičiai kaip gyvenimas. Jie labai logiški, bet niekaip neišeitų sugalvoti jiems taisyklių, net jeigu nuolat apie tai galvotum." Net knygos skyriai sunumeruoti pirminiais skaičiais: 2,3,5,7,11,13 ir t..t... Nors manęs neklauskit, kas jie tokie - tie pirminiai skaičiai. :) Skyrių apie juos skaičiau kelis kartus ir vis vien likau nesupratus. :) O štai Kristoferiui sunku suprasti perkeltines prasmes, metaforas ir juokus. Viską priima tiesiogiai, pažodžiui. Dar jis be proto bijo naujų, nepažįstamų vietų. Bet žinot, jokio gailesčio knygoje nejusti. Jokio sentimentalumo "kitokiam" vaikui. Knyga pasakojama pirmuoju asmeniu, tad tu pats tampi tas vaikas. Tu pats viską matai jo akimis, galvoji jo mintimis. Nepalikta erdvė stebėti jį iš šono, tad nelieka laiko jo gailėtis.
Sunku nusakyti knygos žanrą. Kaip sako pats pagrindinis herojus: "Tai detektyvinis romanas apie paslaptingą nužudymą". Kristoferis kaimynės kieme randa nužudytą šunį ir nusprendžia žūtbūt išsiaiškinti, kas tai padarė. Kvepia išties detektyvu. Tačiau ties viduriu knygos detektyvas baigiasi, nes paaiškėja kaltininkas. Sužinoti faktai apverčia aukštyn kojom berniuko gyvenimą ir priverčia permąstyti ir taip silpną pasitikėjimo žmonėmis klausimą: "ką nors mylėti - tai padėti tiems žmonėms, kai jiems nutinka nemalonumų, ir tai reiškia rūpintis jais ir sakyti tiesą"... Tad kitą pusę knygos aš būčiau linkusi vadinti jau psichologiniu romanu. Berniukas pereina neįtikėtinus savo drąsos išbandymus. Griūna įprastas Kristoferio pasaulis ir jį tenka statyti iš naujo. Dar įdomiau tai, kad tai lyg ir romanas apie romaną. Mat tai, ką skaitome šioje knygoje, yra paties Kristoferio parašyta knyga.
Markas Haddonas kelerius metus dirbo fiziškai ir psichiškai nesveikų vaikų mokytoju. Tad tikrai galima tikėti faktų ir vidinio pasaulio atvaizdavimo autentiškumu.
Vos pasirodžiusi knyga laimėjo prestižinę Whitbread geriausios 2003-iųjų metų knygos premiją. O Anglijoje ją išleido iškart dvi leidyklos - vaikų ir suaugusiųjų. Taigi knygos adresatas aiškus - verta skaityti ir kiek paaugusiems, ir jau suaugusiems. Labai rekomenduoju!
O štai šiais metais leidykla "Metodika" išleido dar vieną Marko Haddono knygą lietuvių kalba - "Dėmė". Tai dar vienas neeilinis pasakojimas apie šeimos išgyvenimus susiduriant su psichine negalia sergančiu artimuoju. Nekantrauju perskaityti ir šią. Labai!
Man labai patiko ši knyga, viena mėgstamiausių, kurią norisi kada nors perskaityti ir antrą kartą. Skaitysiu ir naują jo knygą "Dėmė".
AtsakytiPanaikintiPirminiai skaičiai - tai skaičiai, kurie dalinasi tik iš vieneto ir patys iš savęs.
AtsakytiPanaikintiSkaičiau šitą knygą būdama smarkiai per maža - gal kokių trylikos. Dabar galvoju, kad gal reiktų iš naujo perskaityt.