Poetai man kaži kokie šventieji rodos. Visada veržiuosi pabūti arčiau jų. Kalbėti apie gyvenimą kitaip - užuominom, metaforom, taupant žodžius ar pasakant per daug - mane įkvepia, iškvepia, sukuria, sunaikina...Nežinau, iš kur ta aistra atsirado, bet poezija yra tai, kas sudrebina mano ugnikalnius. Tai turbūt jau ne pirmąkart ir paverksiu, kaip pati svajojau būti poete. Aišku, rašau sau, rašau rašau... Laimei, esu tokia gera kritikė, kad suvokiu, jog poete vis dėlto negaliu būti. Tada ieškau jos aplink! Ir neabejotinai randu!
Senokai dalyvavau blogerės Sandros (http://www.asskaitau.blogspot.com/ ) knygų nugarėlių haiku konkurse. Netgi laimėjau, berods, trečią vietą! Vohoo!! Nuo tada lig šiol nepamirštu pasižvalgyti savo knygų lentynose - o gal pavyks ką sudėliot!
Dalinuosi ir su nebūdingu man drąsumu sakau, kad kai kurie netgi visai vykę! :)
Mano naktys -
odė džiaugsmui:
gervuogių vynas,
žvaigždėtos lubos,
meilės menas.
Ko tu stovi?
Eik, kur liepia širdis!
Lolita -
Mano meile stikliniais
kaliošais...
Katinėlis Juodis -
geriausias katinas pasaulyje:
štai taip Zaratustra kalbėjo!
Pijoko chrestomatija:
gervuogių vynas
ir metas šokti!
Pagyvenusio vyro pagundos -
miegas ir kitos moterys!
Kambarys:
puodukas kefyro ant palangės,
penki ketvirčiai apelsino,
cukriniai avinėliai,
mėnesiena
ir
vienatvė dviese
- tu palikai mane užmigusį -
draugui, kuris negelbėjo man gyvybės
Kai mes buvome maži,
gyvenom aukštyn kojom.
Kasdien vis truputį arčiau...
Po to -
vaizdas į rojų:
saulėtos dienos,
trobelė ant debesies,
tylus tikėjimas angelais,
sentimentali kelionė į Paryžių,
- uoj, Paryžius niekada nesibaigia -
Toji istorija -
tik iliuzija
apie sielos ramybę,
liūdna pasaka,
mūsų nerimo žiema.
Gyvenimas - tai sapnas!
Ša! Ša!
Prieš mirtį norisi švelnaus...
Neleisk man išeiti...
Gražu. Gražios eilės, gražios mintys ir poezija graži. Malonumas skaityti.
AtsakytiPanaikinti