Ruben David Gonzalez Gallego "Balta ant juodo": mirtis ne pats blogiausias dalykas, kuris gali atsitikti žmogui...

Dar vienas pasakojimas apie nuskriaustuosius. Pirmiausia, nuskriaustus gamtos: tai be rankų, tai be kojų, tai susuktus cerebrinio paralyžiaus... Negana to dar labiau skriaudžiamus žmonių: panieka, smerkimu, atstumimu, grubiu elgesiu... Tai pasakojimas apie sovietinių internatų siaubą. Apie jų skurdą, šaltį ir vaikus be ateities. Ne šiaip paprastus vaikus, apie neįgaliuosius, dėl kurių išvaizdos žmonių nuomonė apie juos vienareikšmė - "Negali vaikščioti - tu debilas". Tai pasakojimas apie tokį gyvenimą, kai "Gyventi visai nesinori". Ten, tuose Rusijos internatuose, mėtomas iš vieno į kitą, užaugo berniukas Rubenas, kuris palaidojo beveik visus internatuose sutiktus draugus, bet pats siaubus ištvėrė, baigė du koledžus, dukart vedė. Čia užaugo Rubenas, kuris vienu pirštu baksnodamas į kompiuterio klaviatūrą parašė viso to, ką ištvėrė, dokumentą - knygą "Balta ant juodo".
Autorius nekeikia likimo, jis tiesiog pasakoja savo kraupią vaikystės istoriją ir bando joje įžvelgti ką nors gero: "Ši knyga apie mano vaikystę. Žiaurią, baisią, bet vis dėlto vaikystę. Kad išsaugotų savyje meilę pasauliui, užaugtų ir sutvirtėtų, vaikui reikia visai nedaug: gabalėlio lašinių, sumuštinio su dešra, saujelės datulių, žydro dangaus, poros knygų ir šilto žmogiško žodžio. To pakanka, netgi labiau, nei pakanka." Iš tiesų knygoje neigiamų dalykų aš pastebėjau daugiau nei gražių ir teigiamų, bet tik vėliau supratau, kad vienišam vaikui, išvien jaučiant vien šiurkštumą ir abejingumą patirti trys geri dalykai gali atpirkti šimtą blogų. Ta mažytė suteikta malonė susmuštinio ar lašinio gabalėlio pavidalu, paskolinta knyga ar kito žmogaus šypsena tampa didžiausiu palaikymu, viltimi ir stiprybės šaltiniu. Tik tai supratus man tapo aiški ir autoriaus išsakyta pozicija rašyti apie gėrį: "Taip jau atsitiko, kad man teko matyti per daug žmogiško žiaurumo ir pykčio. Aprašinėti žmogaus nuopuolio šlykštumą ir gyvuliškumą - vadinasi, ilginti ir taip begalinę susijusių blogio krūvių grandinę. Nenoriu. Aš rašau apie gėrį, pergalę, džiaugsmą ir meilę."  Iš pradžių maniau, kad jis prieštarauja pats sau. Sako, rašysiąs apie gėrį, o aš to gėrio skaitydama vis nematau. Galbūt kuo mažiau gero žmogus patiria, tuo labiau vertina ir ilgiau prisimena? Nežinau. Ką mums, aptekusiems skaniu maistu ir šiltomis lovomis, apie tai suprasti?
Man atrodo, kad svarbu atkreipti dėmesį į knygos pavadinimą ir į baltos - juodos spalvų simbolius, mat knygos herojui jos turi kitokią prasmę, nei mūsų sąmonėje nuo mažens įrašyta: "Juoda - kovos ir vilties spalva. Juodo nakties dangaus spalva, ryžtingas ir aiškus sapnų fonas, laikinų pauzių tarp baltų, be galo ilgų dieninių kūno negalios tarpsnių. Svajonės ir pasakos spalva, užmerktų vokų vidinio pasaulio šviesa. Laisvės spalva, spalva, kurią aš išsirinkau savo elektriniam vežimėliui"; "Balta - bejėgiškumo ir pasmerktumo spalva, ligoninės lubų ir baltų paklodžių spalva". Dažnas knygos skaitytojas tubūt pagalvojo: uoj, jo gyvenimas buvo toks juodas (žiaurus, negailestingas, skausmingas...) su mažais baltais taškeliais (vilties tarpsniais) ant juodumos. Jis gi galvoja: mano gyvenimas buvo juodas (pilnas vilčių, svajonių, kovos) su užtyškusiais baltais lašais (abejingumo, pasmerkimo, pasibjaurėjimo) ant tos juodos.

Rubenas - ispanės ir venesueliečio vaikas, gimęs Maskvoje Kremliaus ligoninėje 1968 metais. Jo mama tuo metu studijavo Maskvos Universitete. Jis buvo vienas iš dvynių. Vienas mirė iškart, o Rubenui buvo diagnazuotas cerebrinis paralyžius. Po metų mamai buvo pranešta, kad mirė ir Rubenas, o iš tiesų buvo ištremtas į internatą. Internatuose jam kaldavo į galvą, kad jo mama juodašiknė kalė, kad jis jai visai nereikalingas. Bet po daugelio metų, būdamas 32-ejų, Rubenas mamą vis vien susirado. Ir abu išsikraustė gyvent į Madridą. Jei mano žinios nepasenę, Rubenas gyvena ten ligi šiol.

Knyga 2004 metais laimėjo Rusijos Booker'io premiją. O Lietuvai galimybę ją perskaityti suteikė leidykla "Eridanas" - kas man yra visiškai netikėta. Ir nors knygoje tikrai nemažai klaidų: ir kalbos kultūros, ir skyrybos, ypač žioplų korektūros klaidų, šįkart norisi atleisti. Ir dėkoti leidyklai vien už galimybę pažinti tokį neapsakomai stiprų žmogų, tokį nepalaužiamą kovotoją. Jo stiprybė tikrai įkvepianti. Žmogus, patyręs tiek blogio, vis vien dėkingas, kad atėjo į pasaulį ir kad čia yra. Vienas ispanų laikraštis rašė: "Jo keturiasdešimt penki kilogramai - tai keturiasdešimt penki kilogramai optimizmo." Tai puikiai atsiskleidžia ir Rubeno padėkose knygos gale:

Dėkoju Ievai, mūsų Pramotei, už tai, kad suvalgė obuolį.
Dėkoju Adomui už tai, kad jis dalyvavo.
Ypač dėkui Ievai.

Dėkoju mano senelei Esperansai, kad pagimdė mano mamą.
Dėkoju Ignasio už tai, kad dalyvavo.
Ypač dėkui mano senelei.

Dėkoju mano mamai už tai, kad pagimdė mane.
Dėkoju Davidui už tai, kad dalyvavo.
Ypač dėkui mano mamai.

Dėkoju mano mamai už tai, kad ji pagimdė mano seserį.
Dėkoju Sergejui už tai, kad jis dalyvavo.
Ypač dėkui mano mamai.

Dėkoju mano literatūros mokytojai. Kartą, kai aš sirgau, ji atnešė vištienos sriubos. Ji atnešdavo į klasę uogienių, mes valgydavom uogienę ir buvom visiškai laimingi. Kai aš rašydavau rašinėlius, ji įvertindavo penketais, kai nerašydavau - dvejetais.
Dėkoju Sergejui už redaktūrą ir pirmųjų tekstų publikacijas.
Ypač dėkui mano literatūros mokytojai už uogienes.

Dėkoju savo žmonoms už tai, kad jos buvo.
Dėkoju savo dukroms už tai, kad jos buvo ir yra.
Ypač dėkui dukroms už tai, kad jos yra.

Dėkoju visoms moterims, anūkėms ir senelėms, jaunoms ir senoms, gražioms ir mažiau gražioms.
Dėkoju visiems vyrams.
Ypač dėkui vyrams už tai, kad jie dalyvavo.

Dar kartą dėkoju mamai.

***
Mano emocijos skaitant? Kažkaip tiems neįgaliems vaikams tokio didelio gailesčio nepajutau, kokį su siaubu pajutau jų auklėms, auklytėms, sanitarams, kurie ir buvo tikrieji "invalidai". Tikresni už tuos, kurių tik kūnai prikaustyti prie lovų, vežimėlių. Tik kūnai.