Kai gyveni, o vis tiek nepasotinamai ilgiesi gyvenimo...

- Meškiuk, tu nepamiršk šito rudens.
- Ką tu!
- Man buvo labai gera.
- Ir man.
- Gaila, mes nieko nesugalvojome, kad žiemą būtų džiugu ir šviesu.
- Neliūdėk, - tarė Meškiukas. - Mūsų laukia dar daug rudenų.

(Sergej Kozlov "Ežiukas rūke")

***
Šiandien mane kamuoja beveik nepaaiškinamas liūdesys. Beveik todėl, kad jis iš tiesų paaiškinamas. Viskas turi priežastis. Liūdesys irgi. Bet būna dalykų, apie kuriuos negali garsiai šnekėti. Nei su draugais, nei su nepažįstamu žmogumi, nei juo labiau su savim. Ypač su savim.
Aš apie tai, kai, rodos, jau tiek daug turi, bet vis vien ilgiesi to, ko jau niekada nebeturėsi... Aš nemoku paleisti praeities, kokiu pavidalu ji bebūtų: rudens, pasakytų žodžių, žmogaus... Aš sunkiai sergu nepagydomu ilgesiu...
Net po daugelio metų ar kažkada, kai jau būsiu priversta su visais atsisveikinti, aš šventai tikėsiu, kad mirštu iš ilgesio...
O štai atsakymas visiems, kurie ne kartą stebėjosi: "tu šypsaisi, o akys liūdnos - kaip taip gali būti?" Gali. Jos išduoda amžiną ilgesį. Kai gyveni, o vis tiek nepasotinamai ilgiesi gyvenimo...