2013 m. vasario 1 d., penktadienis

Justinas Žilinskas "KGB vaikai"

Vakar namo grįžau nešina štai kuo:


Čia ne vaizdajuostė, čia žiauriai gražiai apipavidalinta Justino Žilinsko knyga "KGB vaikai". Buvau jos pristatyme Vilniaus Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje. Tokių jaukių pristatymų retai būna, kai nereikia laukti sėdint tyloj nežinia ko išsigandus (juolab, kad atėjau pusvalandį per anksti), kai laukimas taip gražiai užpildomas ragaujamomis sultimis ir fone skambančia muzika. O kiekviena daina nešė į asmenines istorijas. Prisiminiau, kaip pyplė būdama nė bum bum nesuprasdama nė vieno angliško žodžio šifruodama girdimus garsus susirašiau įsivaizduojamus žodžius ir pasileidusi tuomet labai mėgiamą No Doubt "Don't speak" dainuodavau kartu. Kaip juokinga prisimint! :) Arba užgrojusi Soul Asylum "Runaway train" iškart priminė nelaimingą pirmąją meilę. Daina toli gražu ne apie meilę, bet ją man užrodė manoji meilė ir abu apsikabinę klausydavom, vėliau viena pati liūdesio vakarais nenustodama klausydavau klausydavau, verkdavau verkdavau... Kodėl nuklydau į prisiminimus? Nes jau vien dėl jų puoliau pirkti knygą. Ši knyga - nuotykių romanas su trilerio, detektyvo, mistikos, fantastikos elementais. Žodžiu, skaitinys laisvalaikiui be jokių aliuzijų į gelmių paieškas. O aš tokių knygų  vis dar dažnai bandau išvengti. Man vis dar norisi gelmių. Bet tai istorija iš 1996-ųjų Lietuvos, o tai ir mano laikas. Tais metais man buvo 12 metų. Nieko tokio, kad tik tiek. Nes juk po to buvo 13, dar po to 14, o iš esmės per daug niekas nepasikeitė, ko negalėčiau atpažinti knygoje: kasetės, pirmieji mobilieji telefonai - "plytos", mini žaidimų kompiuteriukai - "tamogočiai", adidas treningai ir kiti stiliaus perliukai, Makarenos akordai, tuometinis slengas...  Man tai laikas, kai visko buvo dar tiek nedaug, todėl viskas buvo taip vertinga. Buvo sunkus metas, buvo "ubagavimo" metas. Bet man nebeliūdna prisiminti, kad, tarkim, skaniausias tais metais mano valgytas sumuštinis buvo batonas su margarinu. Kažkada buvo gėda dėl to. Dabar vis labiau suvokiu, kad tas turėjimas labai labai mažai vis dėlto išmokė vertinti tai, ką turiu. O šiandien? Įvykių ir naujų daiktų tiek daug, kad viskas paskęsta beprasmybėj. Sunku atsirinkt, todėl puoli bandyti viską, kas tau brukama. Nebeliko šventės, kurios labai lauki, jausmo. Ir šis vartotojiškumas mane nepaprastai erzina. Bet nesupraskit klaidingai! Aš tikrai nesakau, kad norėčiau grįžti prie batono su margarinu jau paragavusi lašišos ir kumpio. Tiesiog sakau, kad kiekvienas išgyventas metas yra prasmingas, kai moki iš jo atsirinkęs kažką pasiimti. Aš esu iš tų, kurie nenustoja gręžiotis į praeitį, todėl jaučiu, kad ši knyga man padės nerti į savo prisiminimų gelmes ir atpažinti, permąstyti jau nugyvento gyvenimo detales. Knyga tikrai patiks dviejų kategorijų skaitytojams: tiems, kurie išsiilgę nuotykių, ir tiems, kurie ieško, kaip pasotinti savo nostalgiją.


Justino Žilinsko tinklaraštis: http://akivarai.gugis.lt/


2 komentarai:

  1. Ačiū, kad atėjote į pristatymą, dar labiau ačiū, kad pasidalinote pirmaisiais įspūdžiais! Ir atsargiai tikiu, kad knygoje rasite šiek tiek gelmės, iki kulkšniukų ar pakinklių maždaug ;)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Uoj, niekas negali žinoti, o gal rasiu iki pat kaklo? :) Nes taip jau yra: kai labai ieškai - tai ir randi. :) O aš savo ruožtu labai dėkoju už gražų vakarą ir nuoširdumą!

    AtsakytiPanaikinti