Visiškai netikėtai pašto karveliai man atskraidino staigmeną norvegiško "Saimono katino" leidimo pavidalu. Tai iliustracinis pasakojimas, todėl ar jo viršelis norvegiškas, ar arabiškas - jokio skirtumo. Šioje mažytėje istorijoje man svarbiausia ne tai. Šis siurprizas man priminė įvykį, apie kurį dar nesigyriau arba dar neišliejau nusivylimo juo - kaip pažiūrėsi. Prieš Kalėdas beviešint Londone, draugė nuvedė mane į komiksų parduotuvę, o ten kaip tik autografus dalino ne kas kitas, o Simon Tofield. Iš laimės kone suspigau! Iš nusivylimo po to ilgai dūsavau. Pasirodo, atėjom penkias ar dešimt minučių per vėlai ir pro užtvėrusią kelią juostą stoti į eilę autografų nebeįleido. Suprantama, kitaip autoriui tektų sėdėt iki parduotuvės uždarymo nutirpusia ranka. Todėl jokių išimčių! Net man - kačių ir komiksų gerbėjai! :)
Anoks čia svarbus gyvenimo įvykis, pasakysit. Ir aš su jumis sutiksiu. Bet žinot, kas mane labiausiai žavi? Kad net mažiausiuose kasdieniuose nutikimuose galima atkapstyti svarbių gyvenimo pamokų. Šis mano pasakojimas nebūtų pats savaime vertingas. Daugelis vietoj manęs gal jau būtų jį ir pamiršęs. Bet man patinka kapstytis kapstytis ir atkapstyti tiesas: gyvenimas mums kartais duoda šansą, bet kartais labai greit jį iš mūsų ir atima. Mažyčiai nutikimai - tik įžanga į mūsų augimą ir stiprėjimą. Bus didesnių, svarbesnių, skaudesnių...
O kažkas gal net ir tuos pražiopsos: "Kartą gyvenime fortūna beldžiasi į kiekvieno žmogaus duris, bet žmogus dažniausiai tuo metu sėdi kaimyninėje smuklėje ir negirdi jos beldimo". (Markas Tvenas)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą