Knygų mugė 2013! Fotoreportažas! Kad nepamirštumėm! :)

Iš pradžių galvojau, kad šių metų knygų mugės fotoreportažo nekelsiu į blogą. Pripliauškinau tiek daug nuotraukų... Atrinkinėti nesinorėjo, nes visos atrodė svarbios. Bet kelti visas ir užkimšti internetinį kanalą daugiau nei šimtu nuotraukų - to jau per daug.
Bet galiausiai neištvėriau! Rinkau rinkau, išbraukinėjau iš sąrašo ir šiaip ne taip bent keliolika vis vien noriu parodyti. Svarbiausia, praėjus tiek laiko pagaliau susidėliojo galvoje, kuo labiausiai džiaugiuosi, kuo praturtėjau, ką praregėjau.

Pradedu nuo katiniškai švelnios ir poetiškai melodingos "Nieko rimto" šalies, nes jiems esu dėkinga, kad mano piniginė paplonėjo ne dėl įsigytų bilietų, o dėl daugiau nusipirktų knygų. Jie man padovanojo kvietimus nevaržomai įžengti pro knygų rūmų vartus! O po to ir daug šypsenų! :)

Šiais metais stengiausi ne aplink knygų stalus stoviniuoti, o aplankyti kuo daugiau renginių (tik kažkodėl namo grįžau vis vien su rekordiniu skaičiumi knygų). Pastangos pamatyti ir išgirsti kuo daugiau vedė iš proto! Ką žmogui daryti, kai tą pačią valandą nori būti keturiose vietose?
O knygų pristatymai buvo tikrai išradingi. Štai Čekuolis į palydą pasikvietė ginklais apsikarsčiusius karius (aliuzija į naujausią knygą "Mūsų slaptieji ir dramblys bute"). Na, jie mane nuteikė mažų mažiausiai nejaukiai, gal net kiek išgąsdino:

Gintaras Grajauskas pristadinėdamas savo knygą "Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį" užgrojo su savo grupe "Kontrabanda":

Domantas Razauskas šįkart užgrojo ne pats. Šiek tiek gaila. :) Jo sudarytos knygos "Dzeno istorijos" pristatymas:

O Justinas Žilinskas išvertė visus iš klumpių ir kaip desertą "KGB vaikų" pristatymui suorganizavo grupės BIPLAN koncertą. Viena akimi mačiau, kaip ir pats šoko. Ir tikrai buvo gera į tai žiūrėt. Ne kiekvieną dieną pamatai teisininką, neapsimetantį perdėtai rimtu. O tiesiog labai paprastą, šiltą ir žmogišką. :)

Tarpais tarp tobulo knygų lapų kvapo pasklisdavo ir viliojantis šokolado kvapas, mat knygų mugėje svečiavosi ir žavioji Beata:

Išvydusi Kristiną Sabaliauskaitę prisiminiau, kad vis dar nesusipažįstu su jos knygomis (svarbiausia - noras!). Na, bet dabar bent jau žinau, kad ji moka žavingai pozuoti. :)

Kol kas nepuoliau pirkti Andriaus Tapino "Vilko valandos".

Labai patiko Antano Šileikos knygos "Pogrindis" pristatymas. Sužavėjo, be abejo, paties autoriaus asmenybė ir sąmojingumas. Bet kartu tai vienas tų susitikimų, kurie glumina. Kai supranti, kad žmogus, gyventis ne Lietuvoje, žino apie Lietuvą daugiau faktų už tave, čia gyvenančią.

Niekada nepraleidžiu ir "Metų knygos" laureatų abdovanojimų! Šių metų nugalėtojai: Kęstutis Kasparavičius, Kristina Gudonytė, Rimvydas Stankevičius, Alvydas Šlepikas.

Dar tik susipažindama su knygų mugės programa, labiausiai džiūgavau, kad pamatysiu retai sutinkamus Donaldą Kajoką ir Sigitą Parulskį. Programoje šmėžavo ir Aido Marčėno pavardė. Deja, jo niekur taip ir neišvydau.

Galiausiai supratau, kad mane nudžiugino visai kas kita.
Ne, aš ne apie Kader Abdolah. Nors ir gyrė mano suknelę ir vadino mane Pavasariu. :)

Ir net ne apie Tahir Shah, kuris buvo dėmesingas kiekvienam: su kiekvienu norinčiu fotografavosi, su kiekvienu noriai pakalbėdavo.

Aš apie savus! Nuo vaikystės...
Apie Marcelijų Martinaitį! Jis mugėje pristatė net dvi knygas: trečiąjį "Kukučio baladžių" leidimą ir pasikalbėjimų su Viktorija Daujotyte knygą "Sugrįžęs iš gyvenimo". Besiklausydama jo, aš tiesiog didžiavausi, kad būdama tokia jauna, nesu nutolusi nuo kaimo kultūros. Kad lygiai taip pat jautriai išgyvenu betoninių būdelių invaziją. Jis priminė, kad paklausus mūsų vaikų "kur jų tėvynė", jie atsakys "Fabijoniškės", kad paklausus "kur jūsų namai", jie atsakys "penkto namo ketvirtas butas"... Kaip griūna pasaulis, pirmiausia sugriaudamas pamatines žodžių reikšmes. Jo mintys man taip skaudžiai smigo, kad pradėjau dar stipriau svajoti apie tikrus namus su sava pieva, savu sodu, sava laisve...

Apie Romualdą Granauską, parašiusį begalybę knygų, su kuriomis mano pažintis prasidėjo dar mokykloje (o tai reiškia, daug metų atgal... jau buvau spėjusi pamiršti). Šį žmogų įsivaizdavau visai kitokį: rimtą, gal kiek melancholišką. O jis, pasirodo, visiškas linksmuolis. Visą salę prijuokino iki ašarų, skeldamas kalbos pamokėles, o kartu pašiepdamas reklamų ir televizijos kultūrą. Šio susitikimo metu jaučiausi ypatingai, bet kartu ir trapiai. Tarsi gavusi galimybę įlipti į istorijos vadovėlį ir tai, kas tik pasakojama, išvysti savo akimis. "Žmogus - istorija" - man sukosi galvoje. O kaip kitaip pavadinti žmogų, apie kurį kažką tolimo ir mistiško išgirsti vaikystėje ir še tau - po daug metų pati pamatai? Ypač kai tai pirmas ir bene paskutinis kartas... greičiausiai, nebepamatysiu...

Apie Ramutę Skučaitę! Nepaprastai šiltą, rūpestingą ir dėmesnigą Žmogui! Mažai kas dalindami autografus pakelia galvą ir užkalbina. O ji pakėlė ir švytinčiom akim paklausė: "Ką veiki gyvenime? O kur iš tikrųjų linksta tavo širdis? Ar tu laiminga?" Ir nustebino, ir išgąsdino, ir sujaukė viską viduj. Kol pasaulis tuščiažodžiauja, ji klausia esmių. Ji tik apie tai, kas svarbiausia. Ko net patys savęs kartais vengiam paklausti.

Tai štai! Dabar sėdžiu ir susigraudinusi galvoju, kokia aš laiminga, kad juos sutikau. Nereikia ieškoti herojų kažkur toli. Jie gali būti visai panosėj. O kartais tokie savi! Savesni net už tuos, su kuriais gyvenam...