Džiaugiuosi, kad kai jį mačiau paskutinį kartą, jis buvo laimingas, ištisai šypsojosi ir juokavo. Kokį žmogų prieš jam iškeliaujant pamatai, toks jis atminty pasilieka amžiams. Man neapsakoma garbė, kad eidama savo mažo gyvenimo takeliu susitikau dideliu keliu ėjusį žmogų. Taip trumpai. Tik vieną kitą kartą. Bet taip tikrai. Taip nepamirštamai.
Ilsėkis ramybėje, Kukuti!
Kukučio testamentas
- Niekada nepriprasiu nebūti!
Kada man ateis paskutinė -
suriškit rankas, o geriausia -
mane prirakinkit prie lovos:
bijau, kad iš baimės numirti
galiu padaryti sau galą.
Niekada nepriprasiu nebūti!
Kad mirdamas nepabėgčiau -
virvėm suriškit rankas,
kaladėm suveržkite kojas:
daužysiuos kaip jautis,
kai tramdys užvoždami karstą.
Niekada nepriprasiu nebūti!
pabėgęs vaidensiuos našlėms,
plėšikausiu naktim, kaip belaisvis
apšepęs slapstysiuos rugiuos:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties!
Paskutinis atsisveikinimas su Kukučiu
Įsikniaubęs į žolę
miršta mažas Kukutis,
susirietęs - lyg bitė prie avilio.
Paskutinį kartą atsikvepia,
įtraukdamas viso pasaulio gėrį.
Miršta toks mažas Kukutis,
nematomas iš lėktuvų,
iš palydovų,
radarų ekranuose,
pasaulinėse stebėjimo stotyse,
nepastebi jo mirties povandeniniai laivai.
Tyliai miršta Kukutis
nesudrumsdamas radijo ryšio,
traukinių eismo,
nepakenkdamas lėktuvų reisams,
valstybių diplomatiniams santykiams...
Miršta mažas Kukutis,
niekam nepakenkdamas -
kaip atodūsis.
Toks mažas, nematomas
miršta visam pasauly,
miršta visiems laikams,
miršta visur, kur yra kas nors gyva -
nors kraštelis dangaus,
žemės sauja,
skruzdė,
į skruzdėlyną tempianti eglės spyglį.
Miršta paukščių lizduos,
snieguotose kalnų viršūnėse,
vaisių sėklose,
žodynuose,
knygose,
bičių aviliuose...
Miršta ten,
kur jo niekad nebuvo
ir jau niekad nebus:
ekspresų languos,
posėdžių salėse.
Miršta žodžiams,
vaikams,
Antarktidai,
Australijai,
Andų kalnams,
miršta visam pasauliui...
Virš horizonto vieniša
patekėjusi žvaigždė
į begalybę
transliuoja jo amžiną mirtį.
Amžiną atilsį poetui!
AtsakytiPanaikinti