Labai bijau tuščių akių ir pirštų neparašinėjančių

Jau trys mėnesiai kaip nebemoku rašyti. Kablelius dar šiaip taip sudėlioju. Bet sakiniai nesilipdo į vientisą mintį. Nors jau visas gyvenimas kaip nemoku rašyti. Tik parašinėti. Nes susigalvojau tokią paguodą, kad bent ką šitam gyvenime jausčiausi pramokusi.
O per audrą pamiršau ir tuos parašinėjimus, mat prisiminiau save. Visu svoriu užgriuvo galvojimas: koks mažas mano gyvenimas - kokios didelės jo kančios. Kaip dabar gėda! To galvojimo. Kad tavo paties kančia visada didesnė už kito. Kokie mes esame save įsimylėję, jeigu drįstam taip galvoti. Bet kiek daug per tuos tris meilės sau mėnesius išmokau. Klausydama. Žmogaus. Poezijos. Tylos. Jie visi, lyg susitarę, kartojo: koks tu paikas numylėtas Dievo vaikelis; kokios vis dėlto mažos tavo bėdos, kokiomis didelėmis tu pati jas paverti.
Ir kaip man vėl maža darosi žodžių. Kaip tuščia be jų. Akyse. Dar visai neseniai būdavo, atsiverti žmogų ar knygą, o žodis pro vieną akį įeina, pro kitą išeina. O aš taip bijau tuščių akių. Man taip norisi, kad žodžiai jose pasiliktų. Kad galėtum skaityti iš jų, kai susitiksim. Mane. Save. Ir visus kitus dar negyventus gyvenimus.