2005 metais Vilniuje "Meno nišoje" buvo surengta Jurgos Ivanauskaitės dailės darbų paroda "Angelariumas". Su paveikslais buvo eksponuojami ir neįprasto dydžio (nei tai žmogui, nei tai kokiai kitai būtybei) "marškinėliai angeliškiems sapnams sapnuoti", ant kurių Jurga kruopščiai ranka užrašė daugybę maldų - pasikalbėjimų su angelais. Kurti marškinėlius Jurga buvo pradėjusi dar nežinodama mirties diagnozės. Todėl galima tik spėlioti arba natūraliai nujausti, kad iš pradžių bendražmogiškos maldos, pilnos atidos kitam, vis labiau įsiskaudėjo ir prabilo labiau apie savo pačios buvimą (galiausiai nebesvarbu, ar dar čia, ar jau ten).
Marškinėlius per paskutiniąsias savo Kalėdas Jurga Ivanauskaitė padovanojo draugei Jurgai Užkurnytei. Pastaroji iššifravo maldas, Sigutė Chlebinskaitė jas apipavidalino, o "Tyto Alba" 2011 metais išleido. Ir štai mes kiekvienas galim turėti po tą angelo rūbą. Taip. Nuo tada tai nebe Jurgos. Nuo tada tai jau visų.
Tos maldos...
Labai ramina. Tai kartais pasitepu širdį žodžių aliejum.
Labai svaigina. Tai kartais išgaudau visą orą iš įsivaizduojamų delnų, kol imu dusti.
Labai kutena. Tai kartais net nusikvatoju.
Jos arba tyli, arba rėkia. Tai tik bandau suprast, kada kurioj aš pusėj.
Jos labai peršti. Tai tik laukiu, ar praeis.
Ir labai skauda. Tai leidžiu skaudėti.
Taip, kaip kutena ir skauda gyvenimą.
Taip, kaip kutena ir skauda mirtį.
Šitas "Angelo rūbas" dabar beveik mano beveik maldaknygė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą