per nemigos duobutę.
gryčios lubos buvo žemos,
mamos rankos, keliančios
aukštyn.
aš - dar kūdikis.
negaliu prisimint, ar
skaudėjo.
bet tada ir pradėjau juos matyti.
būdavo, kol išsikalbu su visais,
kol pažiūriu kiekvienam
į akis -
ilgai neužmigdavau.
o dabar štai tyli visi,
nė vienas nepasirodo -
nors žinau, yra -
todėl vis tiek neužmiegu
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą