2014 m. liepos 8 d., antradienis

Apie skrajūnus


Kartais taip nutinka, kad ne tėvams vaikus tenka auginti, o vaikams tėvus. Žadinti ryte, liepti pavalgyti, nusiprausti, susišukuoti. Taip ir Elzei iš Davido Almondo knygos "Mano tėtis skrajūnas":
"- Tik pažvelk į save. Ir ką tu ten veikei?
  Jis išsišiepė.
  - Svajojau.
  - Svajojo! Nieko sau. Sėskis prie stalo. Nesikūprink.
  - Klausau, Elze.
  Tėtis atsisėdo ant kėdės krašto, akys degė nekantrumu. Elzė įpylė arbatos.
  - Gerk.
  Jis vos gukštelėjo.
  - Suvalgyk skrebutį.
  Tėtis atsikando kampelį.
  - Valgyk kaip vyras.
  Jis atsikando daugiau.
  - Sukramtyk.
  Pakramtė.
  - O dabar nuryk.
  Tėtis vėl išsišiepė. 
  - Gerai, Elze.
  Jis atsikando didelį kąsnį, sukramtė, nurijo ir plačiai išsižiojo.
  - Matai - tuščia.
  Elzė caktelėjo liežuviu ir nusisuko.
  - Tėti, nesimaivyk.
  Paskui Elzė tėtį sušukavo. Taisydama pižamos apykaklę palietė šiurkštų jo skruostą.
  - Turėtum labiau savimi rūpintis."

Nes jei būtų atvirkščiai, jei tėtis prižiūrėtų Elzę (mergaitės mama mirusi), jie kiauras dienas karstytųsi po vyšnią, mokytųsi skraidyti ir nenustodami svajotų. Tikriausiai net pavalgyti pamirštų. Bet kas sakė, kad pamiršti pavalgyti yra blogiau, nei pamiršti svajoti? Taigi abu besiruošdami "Žmogaus paukščio" varžyboms, gamindami iš sode surinktų paukščių plunksnų sparnus, besimokydami tais sparnais plasnoti, vienas kitą išmoko tikėti. Tikėti savimi, savo svajonėmis ir vienas kitu. Ir dar nebijoti pralaimėti:
"- Mūsų skrydis gali ir nepavykti, tačiau mes bent jau pamėginsime. Kartu. O tai visų svarbiausia."



Perskaičius šitų dviejų skrajūnų istoriją, iškart prisiminiau keletą kitų leidyklos knygų apie skraidymą. Wolfo Erlbrucho knygoje "Ponia Majer, paukštelė" nuolat kuo nors susirūpinusi ponia bandydama išmokinti skraidyti strazdelę, pati ima skraidyti. O Luiso Sepulvedos knygoje "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" žuvėdrą brėžinių ir enciklopedijų pagalba skraidyti moko didelis, juodas, storas katinas. Pagalvojau, kad "Nieko rimto" yra tikra skrajūnų leidykla. Ir man tai labai patinka. Skraidykim! Ir mokykim to vienas kitą!



2014 m. liepos 7 d., pirmadienis

Būtinai turi kažkuo tikėti

Visą naktį šokių aikštelėje mūsų kūnais žaidė dievai. Na gerai, šiek tiek dievo slėpėsi ir vyno taurėse. Todėl rytas prasidėjo gerokai po pietų. Vienas petys atsargiai glaudėsi prie kito peties. Turbūt manęs net nepaklausė. Turbūt pati norėjau pasakyti. Kad nežinau, ar tikiu Dievą. Kad kažkuo tikrai tikiu. Kad nežinau, ar tai, kuo tikiu, yra Dievas. Kiekvienas prisilietimas buvo apie tikėjimą. Kiekvienas atsitraukimas - apie abejojimą.

Šiandien ieškojau būdų sugrįžt į tą istoriją. Ieškojau ko nors, kas primintų apie Dievą. Nes kai esi vienišas, būtinai turi kažkuo tikėti. Nežinau, gal geriau reikėjo susirasti petį, bet susiradau knygą.
Štai:


Toje knygoje, pilnoje nuotykių ir nesusipratimų, dėl kurių taip pat kyla nuotykiai, pingvinų trijulė kartais ironiškai, kartais linksmai, o kartais rimtai vis pasikalba apie Dievą. Kai pati esi nei tai gėlė, nei tai žiogas, nei tai žmogus, nestebina ir tai, kad apie Dievą kalbasi pingvinai. Ir kad lygiai taip pat abejoja ir ieško:
"- Jeigu Dievo nėra, kodėl tiek daug apie jį šnekame?
  - Kad nesijaustume tokie vieniši."

Kad nuramina, paaiškina apie pasirinkimo laisvę:
"- Daugiau niekada tavimi neabejosiu ir visiems paskelbsiu, koks tu didis ir nuostabus, ir dar pažadu, - balandis iškelia dešinį sparną lyg kalaviją, - per trumpiausią laiką padaryti, kad visi tave pamiltų taip, kaip aš.
  - Ak, nereikia, - taria geraširdis balsas iš lagamino, - kiekvienas pats turi spręsti, mylėti mane ar ne. Meilė tikra tik tada, kai dovanojama laisvai."

Kad gal net išsiaiškina Dievo pavidalą:
"- O mes kaip tik taip įsivaizdavome Dievą, - taria pingvinai. - Senuką ilga balta barzda.
  - Daug kas taip mano, - sako Nojus, - bet Dievas nėra vyras.
  - Negi moteris?
  - Ne! - pasipiktinęs sušunka senukas, net akinių stiklai rūsčiai blyksteli.
  - Supratau, - taria vienas pingvinas. - Dievas veikiau yra daiktas.
  O į skraistę įsisupęs pingvinas cypiančiu balseliu klausia:
  - Pavyzdžiui, kaip skrudintuvas?
  - Dievą galite įsivaizduoti, kaip tik panorėję, - aiškina Nojus. - Jis yra visur: kiekviename žmoguje, kiekviename gyvūne, kiekviename augale ir..."

Kol rašau, kažkas pasauly grūmoja lyt pasiruošusiam debesiui, o kažkas kalba maldą lauko aguonai. Kol rašau, kažkas pasauly išsižada Dievo, nė nepagalvojęs, kad jį ras lietui lyjant, o kažkas jį randa aguonos žydėjime. Kol rašau, kažkur vienas petys prisiglaudžia prie kito peties ir jų artume - vien Dievo pėdsakai. Kol rašau, yra būtent taip: tikėti žmogumi, tikėti saulėje išsitiesusiu katinu, tikėti daina, tikėti jazmino kvepėjimu, tikėti vėjo linguojamu rugių lauku - iš esmės tai ir yra tikėti Dievą.


2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Poezijos pavasaris 2014 Šilavoto Davatkyne (Prienų raj.)

Matot, nutiko taip, kad vieno žmogaus nelaimė man atnešė didelę laimę. Senokai tat buvo. Vieno mokytojo lituanisto nosis nebeapsikentė ant knygų besikaupiančių dulkių. Nors akys liūdėjo, istorija baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis: savo biblioteką jis padovanojo man. Pamenu, kalbėjau mažai. Tik galva linkčiojau. Tikrai būsiu kaip jūs. Tikrai visus išmokysiu mylėt knygas. Tuomet tikrai nesupratau, kad jam turėtų būti baisiai skauda. Supratau tik savo laimę. Į bagažinę kraunamą laimę. Ant galinių sėdynių kraunamą laimę. Iš vienų namų į kitus namus vežamą laimę. Tuomet ir sutikau vienplaukį prie plento Dabrišių. Naktys buvo ypatingai žvaigždėtos. Buvo mat kaimas ir vasara. O man net to nereikėjo. Mano kambary sutilpo visi metų laikai, visi dangaus kūnai, visi miestai ir kaimai. Skaitydavau Dabrišiaus eilutes, o perskaitydavau mokytojo širdį. Mano širdis iš paskos uždususi bėga. Prieš tampant poetu, Dabrišius man buvo dovana pamokos, kaip reikia dalintis, kaip reik nebijot atsisveikint su tuo gi, ką myli. Prieš dvylika metų. Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.
Antaną A. Jonyną sutikau kur kas anksčiau. Prieš tampant poetu, jis man buvo daina. Muzikos mokyklos ansambly. Lig šiolei melodija aidi. Lig šiolei skamba ir žodžiai:
atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos
atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos
aš jų žmogišką balsą girdžiu
po raudonu šermukšnio medžiu
Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.

Bet tapo. Bet sutikau. Akis į akį. Abu.

Čia aš bandau parašyt apie tai, kaip važiavau į Poezijos pavasarį Šilavoto Davatkyne. Ir jie abu ten buvo. Abu skaitė. Vienas dūzgė bitėmis. Kitas kvepėjo bijūnais. Čia aš bandau parašyt apie tai, kad poezija ir yra dūgzti bitėmis, kvepėti bijūnais.
Bandau parašyt, kad poezija yra nebijoti būti laimingu ir nebijoti būti silpnu. Net kai mama neleidžia verkti. Būk stipri, vis kartoja, būk stipri. Nes pati gi verkia tik pasislėpus. O man nebaisu būt silpna. Net lietūs visada lyja poeziją. Kitaip nebūna.


Skaitymuose dalyvavo:
Antanas A. Jonynas
Gintautas Dabrišius
Marius Burokas
Laurynas Katkus
Dainius Gintalas
Aldona Ruseckaitė
Nijolė Kliukaitė - Kepenienė
Peter Sirr (Airija)
Tom Schulz (Vokietija)

































2014 m. gegužės 3 d., šeštadienis

Bandykim pakalbėti apie Dievą

Ivanas sako, kad Dievo nėra.
Alioša sako, kad Dievas yra.
O aš nežinau. Aš esu ir Ivanas, ir Alioša.
Dažnai sakau, kad Dievo nėra. Ir labai bijau taip sakyti.
Yra mat momentas, kuomet Dievas man - nenuginčijamai tikras: kuomet galvoju apie savo močiutę, tėvą ir kitus išėjusius.
Negaliu leisti, kad jų tiesiog nebebūtų.
Man patinka galvoti, kad mano močiutė dabar yra Dievo močiutė. Sekmadieniais kepa jam cinamoninius pyragus, žiemomis liepia apsimauti šiltas kojines, kasvakar apkabinusi pasakoja, kaip buvo baisu per karą, paglosto galvą, ramina: "Miegoki. Tau karo nėra."
Man patinka galvoti, kad mano tėvas dabar yra Dangaus jūrų žvejys. Rytais kartu su Dievu išplaukia į žvejybą. Grįžę į sodus, abu ir toliau mokosi laukimo. Nes jei čia nesusitikome, ten juk tikrai susitiksime.
Taip.
Tikėjimas prasideda, kai galvojame apie savo mylimus.
Kol galvojame apie savo mylimus, tikėjimas niekada nesibaigia.


2014 m. balandžio 4 d., penktadienis

Knygų iššūkis 2014m.

Sėdžiu ir šypsausi. Pernai neaprašiau nė vienos "Knygų iššūkio" knygos. Tai dar nereiškia, kad nė vienos neperskaičiau. 
Sėdžiu ir šypsausi. Kaip bus šįkart?

Pagrindinis sąrašas:
  1. Witold Gombrowicz "Ferdydurkė" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
  2. Louis-Ferdinand Céline "Kelionė į nakties pakraštį" - Baltos lankos, 2002
  3. Pär Lagerkvist "Barabas" - Alma littera, 1996
  4. Magdalena Tulli "Yda" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013
  5. Per Olov Enquist "Kapitono Nemo biblioteka" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
  6. Lena Eltang "Akmeniniai klevai" - Vaga, 2011
  7. Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" - Tyto alba, 2012
  8. Charles Dickens "Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai" - Tyto alba, 2007
  9. Regimantas Tamošaitis "Vitaminų pardavėjas" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007
  10. Gendrutis Morkūnas "Švęsti kosmose ir tvarte" - Bernardinai.lt, 2013
  11. Christine Nöstlinger "Nykštukas galvoje" - Nieko rimto, 2012
  12. Boris Vian "Dienų puta" - Tyto alba, 2006
Alternatyvos:
  1. Margareta Strömstedt "Astridos Lindgren biografija" - Gimtasis žodis, 2008
  2. Lorenzo Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi" - Tyto alba, 2008

2014 m. vasario 1 d., šeštadienis

Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta

"Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau, mes baigiam jį iškvėpuoti. O mirties vis daugiau ir daugiau, ir daugiau!" (Iš Jurgos Ivanauskaitės apsakymo "Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta", knygoje "Kaip užsiauginti baimę")




Kartais mane apninka panika, kad nespėsiu sužinoti visko, ką noriu sužinoti. Kad nespėsiu perskaityti, nespėsiu pamatyti, nespėsiu išgirsti... Kad nespėsiu kažko padaryti...
Kartais tos panikos vejama bėgu, ieškau, bandydama pralenkti laiką, kuris man duotas, net nežinodama, kiek jo turiu. 
Kartais tos panikos sukaustyta sėdžiu, žiūriu pro langą ir galvoju, gal išvis neverta pradėti, jei net nežinau, nuo ko pradėti. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Ir šitų sekundžių niekada nebeturėsiu. Šitų minučių. Šitų valandų. Šitą suvokimą skauda tokiu skausmu, kai bijai pajudėti. Todėl ir sėdžiu, žiūriu pro langą į vėjo kvėpavimą medžio šakose ir verkiu, nes pati bijau kvėpuoti. Tarsi taupant kvėpavimą būtų įmanoma sutaupyti laiko. Vėjui nereikia taupyti - jis begalinis.


2014 m. sausio 2 d., ketvirtadienis

Nauji!

Nusprendžiau būti teisinga. Nelinkėti Metų geresnių, gražesnių. Tie, kas bent kiek ūgtelėję, geba mąstyti ir analizuoti savo veiksmus, jau turėtų suprasti, kad nei metai, nei savaitės, nei dienos geri ir gražūs savaime nebūna. Viskas priklauso nuo mūsų. Metai geri ir gražūs būna tiek, kiek mes patys stengiamės, kad jie tokie būtų.
Nusprendžiau būti teisinga. Palinkėti, kad žmonės su jumis elgtųsi taip, kaip jūs su jais elgiatės. Sąžininga, taip?