Knygų estafetė

Dar visai neseniai socialiniame tinkle Facebook plito tokia "Knygų dešimtuko" estafetė. Knygų - nu labai svarbių gyvenime, dariusių įtaką asmenybės formavimuisi ar kažkas panašaus. Ir aš buvau tą estafetę perėmusi. Po kurio laiko prisiminiau, kad pamiršau paminėti vieną svarbią vaikystės knygą. Taigi įterpusi ją, sąrašą dar kartą perrašau čia. 
1. JANINA DEGUTYTĖ "NEPALIK MANĘS". Pirmoji savarankiškai iš bibliotekos pasiimta knyga. Gal kad su kačiuku ant viršelio. Nuo to laiko ir nepalikdavau. Visus kašarus iš patvorių susirankiodavau. Mamai nepatikdavo. Man patikdavo. Buvau maždaug penkerių.
2. VYTĖ NEMUNĖLIS "MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS". Suformavo namų sampratą. Tokių neturėjau. Tokių norėjau. Na, žinot: "Vakare, kai tėtis grįžta, / Kai visa šeima namuos, / Sėdi jis šiltam namely, / Klauso pasakų mamos."
3. ERNESTAS SETON - TOMPSONAS "LOBAS - VILKŲ KARALIUS". Pamenu, buvo daug medžioklės scenų. Pamenu, raudojau balsu. Buvau maždaug penktoje klasėje. Jau tada buvau už gyvybę.
4. MARKAS TVENAS "PRINCAS IR ELGETA". Visi gimstam lygūs.
5. ASTRIDA LINDGREN "PEPĖ ILGAKOJINĖ". Vaikystės vasarų miesto balkone knyga (nes šiaip tai aš kaimietė, jeigu ką). Norėjau būt tokia stipri kaip Pepė. Visom abiem prasmėm. Ir dar labai norėjau turėti beždžioniuką.
6. VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ "ROBOTAS IR PETELIŠKĖ". Skaičiau, pamenu, įsilipusi į močiutės kaimynų medį. Nesupratau, kodėl su manimi taip vyksta, bet jei skaudėdavo kitam, skaudėdavo ir man. Taigi skaičiau, o iš mano akių kapsėjo alyva, tepdama roboto Dondonėlio žaizdas. Ta istorija mane išmokė tikėti, kad daiktuose negyvybės nebūna, kad viskas aplink jaučia. Kad robotas - irgi žmogus. Kad drugelis - irgi žmogus. Kad medis, ant kurio sėdžiu, irgi yra žmogus. Viskas aplink yra žmogus. Tik pats žmogus dažnai pamiršta juo būti.
7. TA KNYGA, IŠ KURIOS KUNIGAS SKAITO MIŠIAS. Nes ir man duodavo paskaityti. Buvo laikas, kai skaityti eidavau kas vakarą. Kai ieškojau, kuo tikėti. Kai norėjau, kad ir kiti rastų, kuo tikėti. Po to su draugais paragavau alaus.
8. ANTUANAS DE SENT EGZIUPERI "MAŽASIS PRINCAS". Žmogui reikia kito žmogaus. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
9. SERGEJ KOZLOV "EŽIUKAS RŪKE". Tikros draugystės pavyzdys. Nes jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
10. ALESSANDRO BARICCO. Nežinau, katra knyga. Visos. Bet citatą panaudosiu iš "CITY". Todėl, kad ant kiekvieno kampo ieškodama savo vietos, savo buvimo prasmės, kartais prisimenu: "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Prisimenu ir pasidaro kiek ramiau.
11. MINDAUGO NASTARAVIČIAUS POEZIJA. Atgaivinanti atmintį. Skaitau ir prisimenu, ką iš tiesų norėčiau pamiršti. Bet jis moka papasakoti taip, kad jauti, jog prisiminti skauda, o vis tiek šypsaisi. Nes taip, Mindaugai, ką dar tikro turime be atminties? Nors Marčėnas pasakytų: dar tai, ką turim dabar.

Praleidau kokius dvidešimt gyvenimo metų. Į tuos metus telpa dar daug pavadinimų. O, bet, tačiau... o, bet, tačiau...