Levi Pinfold "Juodas šuo": apie baimę

Mano pusseserė bijo aukščio, nes vaikystėje niekada nesikarstė po medžius. Aš bijau šunų, nes sutikti vaikystėje, jie garsiai, nedraugiškai lodavo. Taip pat bijau vorų. Bijau ką nors nuskriausti. Dar vandens bijau. Vandens telkinių. Žiūrėdama į vandens gelmę, įsivaizduoju ten daug skenduolių. Mano vaizduotėje skenduoliai yra gyvi ir gali griebt už kojos. Ir vienatvės bijau. Kad žmonės, prie kurių bandau glaustis, vieną dieną nusisuks, pasakys: "eik tu švilpt, Arūne". Arba nieko nesakys. Tiesiog numirs. Ir pati mirti bijau. Nežinau, kas po mirties laukia. 
Galbūt mūsų baimės kaip tik dėl nežinojimo ir kyla? Bijom, ko nepažįstam. Vaikystėje mane išgąsdino lojantis šuo, todėl nebebandžiau jo paglostyti. Vaikystėje mano pusseserė neįlipo į medį, todėl ir užaugusi nebebandė to daryti. O kai nebandom pažinti, baimė tik didėja. Augam augam ir baimė auga iš paskos. Kartais gal net perauga mus. Taip, viskas prasideda vaikystėje. Tada ir išmokstam arba susitikti su baime, arba bėgti nuo jos. 
Apie baimę, būdą ją nugalėti kaip tik kalba šiemet leidyklos "Nieko rimto" išleista Levio Pinfoldo knyga "Juodas šuo".
Vieną rytą prie Houpų šeimos namo pasirodo juodas šuo. Galima daryti prielaidą, kad kitais rytais visą amžinybę pro langą driekdavosi vis tas pats pažįstamas peizažas, o štai dabar tame peizaže atsirado nauja detalė - nematyta, nepažįstama. Vadinasi, Houpų baimė kyla taip pat iš nežinojimo. Tėtis Houpas už lango pamato tigro dydžio šunį, mama Houp - dramblio dydžio, Adelei Houp šuo rodosi tiranozauro didumo, o Morisui Houp - kaži kažkokio Didžiojo Džefio. Ko bijom, visada matom iškreiptai, hiperbolizuotai. Ir nupasakodami šuns pavidalą, Houpai iš tiesų nupasakoja savo baimės pavidalą. Tik Mažylė Houp, labiau nei bijo, nori pažinti. Todėl, kol šeima slepiasi, ji eina į lauką prie šuns. Ji netgi provokuoja šunį bėgti jai iš paskos ir bandyti ją pavyti. Tarsi erzina baimę, mat neketina jai pasiduoti. Galop Mažylė visai šeimai parodo, kad jų baimė iš tiesų yra visai nedidelio šunelio dydžio. Taigi didžiausia herojė čia yra pati mažiausia, todėl nepamirškite: ne tik didelis gali išmokyti mažą, bet ir mažas - didelį.

Stiprioji knygos pusė yra iliustracijos. Nenusakomo gražumo. Už jas knyga pelnė prestižinį Kate Greenaway apdovanojimą. Man gera turėti šitą knygą vien dėl žinojimo, kad galiu bet kada išsitraukti iš lentynos ir tyrinėti kiekvieną piešinių detalę. Tarsi tyrinėčiau kasdienę egzistenciją. Tokią baugią ir kartu lengvą, jaukią. Žiūriu į piešinius ir šalia namų jaukumo (tokiuose norėčiau gyventi) jaučiu neapibrėžtumą, pasimetimą, nerimą dėl nežinojimo, kas laukia. Gyvenimas ir yra nežinia. Nuo pat gimimo iki mirties negalim suplanuoti, kad bus būtent taip, kaip norim. Tai ir bijom vis ko nors. Ir visada ko nors bijosime.