Lygiai du

Lygiai dveji metai praėjo, kai skaitydama nebepasilieku savęs tik sau, kai noriu papasakoti ir kažkam daugiau: tam, kuris išgirs, ir tam, kuris net neklauso.
Tiesa, kartais kalbos apie knygas virsta kliedesiais apie pačios gyvenimą. Bet taip tuo metu norisi. Pirštams, kurie taip pat dažnai nuveda į atradimus, kaip ir kojos. Galvai, pilnai prisiminimų. Dažniausiai skaudančių. Nes viskas, kas praeina, skauda - ypač, jei buvo gera. Gal net mėnuliui. Tai nutolstančiam, tai prie manęs priartėjančiam.

Ta proga - pats pirmutinis įrašas. Apie tai, kuo tikiu ligi šiol.

Išgerkit vyno šiandien už mane. Ar bent kakavos.

Maška - bulvių lauko karalienė

Nesvarbu, kuris rugsėjo šeštadienis išpuldavo, bulvių kasti nenorėdavau niekada. Niekada ir nekasdavau. Vis taikydavausi arčiau Maškos. Glostydavau jos nosį. Krisdavau į jos akių rūkus. Ir vis jai į ausį:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?

Dar dabar bulvėmis krentu iš Maškos akių. Taip sunkiai vis dunkteliu į žemę. Pašoku. Po to kiekvieno dunkt. Ir jau į rūką virš lovos:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?

O juk jau spalis. Jau nebėra bulvių laukų. Kaip nebėra ir Maškos. Kaip niekada nebebus.

                                                        nuo karuselės rato atitrūkęs
                                                        per naktį parku vaikščiojo arkliukas

                                                        taip jau nutiko kad tą pačią naktį
                                                        po parko rūką braidžiojo vienatvė

                                                        - o kas toliau?
                                                        - ar neužtenka: rūkas
                                                        naktis vienatvė ir arkliukas

                                                        (Donaldas Kajokas)

Kaip kažkas stumtelėjo mano petį ir aš atsidūriau prie Jono Meko

Tokie tat buvo mano pietūs rugsėjo 18-osios dieną. Užkandžiavau Jonu Meku. Juo ir užsigėriau.

VDU studentai lituanistai tądien buvo kiek laimingesni už kitus studentus. Laimingesnė buvau ir aš. Nors ir ne studentė. Iš anksto neplanavau. Taip susidėliojo, kad tądien kaip tik dirbau Kaune. Ir kaip tai pavadinti? Atsitiktinumu? Ar vis dėlto kažkas stovi man prie peties ir vis stumteli, kad atsidurčiau ten, kur tądien būčiau kiek laimingesnė?

Laisvės alėjoj lynojo. Salėj buvo taip tvanku, kad ir studentų burnos prakiuro. Ėmė lynoti nesusipratimo klausimais. Kartais prunkštelėdavau ir susigėsdavau nuo tų klausimų. Bet vėl visiškai nusiramindavau nuo atsakymų.

- Ar jūs nepavargstat Niujorke?
- Ar jūs nepavargstat Kaune?

- Kuo Kaunas pasikeitė nuo paskutinio jūsų apsilankymo čia (berods, 15 metų praėjo)?
- Lietus vis dar toks pat.

- Kuria kalba dažniausiai kalbatės su žmonėmis?
- Ta, kuria susikalbu.

Dabar prunkštelėti galiu tik iš savęs. Pačiai gi rūpėjo tik vienas klausimas: kokie jo katinų vardai. Nepaklausiau, be abejo... Bet man atrodė, kad jis kaip tik to ir atėjo. Pasidalinti kasdienės buities būtimi. Nepasidavė provokacijoms ir nepasakojo apie Lenonus, Varholus ar nuveiktus didelius darbus. Į klausimą dažnai atsakydavo klausimu. O tai labai didelis ženklas, kad rūpestis kitu jam svarbiau nei rūpestis savimi. Buvo justi, kad jis tiesiog susitiko su draugais paklausti, kaip jie laikosi, ir papasakoti, kaip laikosi pats. Kai lyja. Ir kai nebelyja. Kad kartais vis dar paklauso Mocarto. Ir kad dabar skaito Kamiu "Svetimas".

Aš negalvoju. Aš tiesiog gyvenu. Taip sakė Mekas. Norėčiau ir aš taip. Norėčiau. Aš gi dažniausiai negyvenu. Tik galvoju.

Arba manęs išvis nėra, arba manęs per daug

Šiandien aš apsigalvojau. Nebenoriu rudens. Kai megztiniai, skarelės ir paltai sluoksnis po sluoksnio mane suvynioja, tada atrodo - manęs visai nebėra. O žmonės gatvėj vis vien taip spokso, taip spokso, kad pasidaro nebejauku išvis būti. Nes tada rodos, kad manęs jiems per daug.

Iš tiesų viskas dėl palto. Teko atsisveikinti su raudonuoju. Dabar turiu nešioti juodą. Juodą kaip gili naktis. Juodą kaip mirties šešėliai. Kito raudono nusipirkt negaliu. Reikia pirkti daug knygų ir šiek tiek maisto.

Vilniaus knygų festivalis 2013

Puikus dalykas tas knygų festivalis. Jau vien todėl, kad į jį ateina tie, kurie tikrai domisi ir tikrai nori ateiti, o ne tie, kurie tik nori, kad kiti pamatytų, jog ir jie buvo atėję. Ir nerėkia niekas ant tavęs perpildytam koridoriuj - ėj, nesistumdyk, - nors iš tiesų pats stumdosi. O jei stumteli, tai tik tyčia pirštu į petį, kad atsisuktum, kad pamerktų akį, nes labai gera vienas kitą matyti, nes labai gera kvėpuoti tuo pačiu literatūrinės laimės oru.
Dar labai smagu, kad festivalio erdvė tokia plati: tai ne knygų kalnai po vienu stogu ir ne tik knygų pristatymai, tai - po Vilniaus senamiestį išsibarstę literatūriniai žaidimai, skaitymai, koncertai...
Tik šįkart nekaišiojau fotoaparato savo herojams į panosę. Tai ir parodyti neturiu ką. Dabar galvoju, liūdėti dėl to ar ne. Tikriausiai ne. Nes gi nereikėjo papildomai galvoti apie papildomus daiktus. Tik žmonės. Tik žodžiai. Tik jausmas.
Klausiau Kęstučio Navako skaitomų meilės laiškų (pagaliau pasirodžiusi knyga "Lorelei") ir virpėjau, ir kiek lėčiau kvėpavau, nes jutau prie savo peties pasilenkusį kaži kokį jį, šnabždantį tik man: klausykis klausykis... Su Donaldu Kajoku vėl gaudžiau lapes ir asiliukus. O žinot, Kajokas pagaliau dainuojamas?!! (O gal jis jau seniai dainuojamas? Gal tik aš vis dar nesužinau?) "Kamanių šilelis" kad užtraukė, man kojas kad pakirto. Jausmas neišpasakytas, kai kažkas pasako, kad tai jų naujausia daina, o tu jau moki žodžius:

ar mums verta keliauti toliau?
pailsai? mirtinai pailsau
būgnai trata tyliau ir tyliau
tartum sau
pėstija kelio dulkėse guli
jaunas vadas kovos vežime
iš akių panašus į mėnulį
o iš nuovargio – į mane

Dar niūniavau su Domantu Razausku ir bandžiau nepravirkti nuo gražaus Vandos Juknaitės pasaulio. Tik Aidas Marčėnas man šįkart tylėjo. Kai netyčia pamatau jį mieste, pusdienį nenustoju šypsotis, nes į galvą pradeda lįsti visokios jo eilėraščių eilutės. Tik ne tądien. Tądien šalia jo stovėjo kitas poetas. Neįvardijamas. Nes, uoj, kaip man jis patinka! Turbūt pusmetį kaupiuosi apie jį papasakoti. Man atrodo, kad jo eilėraščiuose gyvenau, kai jie dar nebuvo parašyti.
Apie vakarinę festivalio dalį senamiesčio "Bix" bare nė nepasakosiu. Nes ir taip aišku: kai susimaišo poezija ir vynas - būna ypatingai gerai!:)

Šiandien perskaičiau gandą, kad kitais metais knygų festivalio nebus. Būtų labai liūdna. Nes dabar jau kiek mažiau laukiu knygų mugės ir kiek daugiau knygų festivalio.

Vaizdas tik toks. Pirkiniai:

Mano kojos šalia knygnešio galvos

Praėjusį savaitgalį Vilniaus knygų festivalyje buvo pasveikintas ir apdovanotas pirmus metus teikiamos "Naujojo knygnešio" premijos laureatas - Marius Burokas. Už literatūros populiarinimą, žinoma. Aš jam paplojau. O prieš plojant tai labai juokiausi, nes mačiau, kaip Šambolo turnyre užrištomis akimis klūpodamas, linguodamas į šonus ir griūdamas jis gynė vartus nuo šampano kamščio. Taip mano kojos ir atsidūrė šalia jo. Arba prieš juoką, arba po juoko.

Negražu vogti. Bet nuotrauką pavogiau. Iš Facebook'o. Aš jį ten seku. Marių. Tą patį galite daryti ir jūs. Štai čia. Daug gerų ir nebūtinai gerų dalykų kasdien sužinosite.

Valio Mariui Burokui! Valio literatūrai! Valio mano kojoms!

o aš visai ne iš šito gyvenimo

Jos kalbėjo, kad prieš kelionę būtinai turėjo nusilakuoti nagus. O aš tik žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad pievoj lapių šiandien nematyt. Viena pasakojo, kad nagus nepriekaištingai nusilakuoti galima netgi vairuojant. O aš tik žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip miškais jau ateina ruduo. Jos vis diskutavo, kad štai vienos nagų lako spalva nedera prie suknelės, kitos prie akių, trečios lakas jau pradėjo byrėti, - kaip jai negėda. O aš tik žiūrėjau pro langą. Gniaužiau kumščius. Sukau šalin veidą. Mano pirštuose - tik gelstantys ir raustantys miškai. Mano akyse - tik pasislėpusios lapės. Mano širdy - tik mirę zuikiai. Per savo ryškius nagus jos nepamatys dar vieno gražaus rudens.
- O tu kokia spalva dažai?
- O kokios būna?
Taip. Aš visai ne iš šito pasaulio. Aš visai ne iš šito gyvenimo. Aš iš ten, kur visi mirę zuikiai ir lieka zuikiais.                              

                                           Gintautas Dabrišius

                                                      Kaip surasti triušiuką,
                                                      kurį vakar mačiau

                                                      Reikia atsistoti po medžiu
                                                      Ir garsiai šaukti:
                                                      Triušiuk,
                                                      Aš žinau kur tu!
                                                      Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.


                                                      Zuikis - toks buvo milžinas

                                                      Kadais,
                                                      Norėdamas ištarti zuikio vardą,
                                                      Pirmiau įlisdavau į krūmus.

                                                      O po to ant popieriaus
                                                      Parašęs žodį - zuikis,
                                                      Sviesdavau šalin pieštuką
                                                      Ir keturiomis atsistojęs
                                                      Peršokdavau stalą -
                                                      Kad būt tikrai teisybė,
                                                      Ką parašiau.

                                                      Pieštukas nuneša toli:
                                                      Jeigu šitam sakiny nerasite
                                                      To, kas zuikį daro zuikiu,
                                                      Ieškokite toliau - kitoj eilutėj.

Nuotraukos - absoliučiai išprotėjusių Fotogenijų. Aš juos labai myliu. Ne tik už zuikius ir kitus herojus.