Arba manęs išvis nėra, arba manęs per daug

Šiandien aš apsigalvojau. Nebenoriu rudens. Kai megztiniai, skarelės ir paltai sluoksnis po sluoksnio mane suvynioja, tada atrodo - manęs visai nebėra. O žmonės gatvėj vis vien taip spokso, taip spokso, kad pasidaro nebejauku išvis būti. Nes tada rodos, kad manęs jiems per daug.

Iš tiesų viskas dėl palto. Teko atsisveikinti su raudonuoju. Dabar turiu nešioti juodą. Juodą kaip gili naktis. Juodą kaip mirties šešėliai. Kito raudono nusipirkt negaliu. Reikia pirkti daug knygų ir šiek tiek maisto.