Lygiai du

Lygiai dveji metai praėjo, kai skaitydama nebepasilieku savęs tik sau, kai noriu papasakoti ir kažkam daugiau: tam, kuris išgirs, ir tam, kuris net neklauso.
Tiesa, kartais kalbos apie knygas virsta kliedesiais apie pačios gyvenimą. Bet taip tuo metu norisi. Pirštams, kurie taip pat dažnai nuveda į atradimus, kaip ir kojos. Galvai, pilnai prisiminimų. Dažniausiai skaudančių. Nes viskas, kas praeina, skauda - ypač, jei buvo gera. Gal net mėnuliui. Tai nutolstančiam, tai prie manęs priartėjančiam.

Ta proga - pats pirmutinis įrašas. Apie tai, kuo tikiu ligi šiol.

Išgerkit vyno šiandien už mane. Ar bent kakavos.