VDU studentai lituanistai tądien buvo kiek laimingesni už kitus studentus. Laimingesnė buvau ir aš. Nors ir ne studentė. Iš anksto neplanavau. Taip susidėliojo, kad tądien kaip tik dirbau Kaune. Ir kaip tai pavadinti? Atsitiktinumu? Ar vis dėlto kažkas stovi man prie peties ir vis stumteli, kad atsidurčiau ten, kur tądien būčiau kiek laimingesnė?
Laisvės alėjoj lynojo. Salėj buvo taip tvanku, kad ir studentų burnos prakiuro. Ėmė lynoti nesusipratimo klausimais. Kartais prunkštelėdavau ir susigėsdavau nuo tų klausimų. Bet vėl visiškai nusiramindavau nuo atsakymų.
- Ar jūs nepavargstat Niujorke?
- Ar jūs nepavargstat Kaune?
- Kuo Kaunas pasikeitė nuo paskutinio jūsų apsilankymo čia (berods, 15 metų praėjo)?
- Lietus vis dar toks pat.
- Kuria kalba dažniausiai kalbatės su žmonėmis?
- Ta, kuria susikalbu.
Dabar prunkštelėti galiu tik iš savęs. Pačiai gi rūpėjo tik vienas klausimas: kokie jo katinų vardai. Nepaklausiau, be abejo... Bet man atrodė, kad jis kaip tik to ir atėjo. Pasidalinti kasdienės buities būtimi. Nepasidavė provokacijoms ir nepasakojo apie Lenonus, Varholus ar nuveiktus didelius darbus. Į klausimą dažnai atsakydavo klausimu. O tai labai didelis ženklas, kad rūpestis kitu jam svarbiau nei rūpestis savimi. Buvo justi, kad jis tiesiog susitiko su draugais paklausti, kaip jie laikosi, ir papasakoti, kaip laikosi pats. Kai lyja. Ir kai nebelyja. Kad kartais vis dar paklauso Mocarto. Ir kad dabar skaito Kamiu "Svetimas".
Aš negalvoju. Aš tiesiog gyvenu. Taip sakė Mekas. Norėčiau ir aš taip. Norėčiau. Aš gi dažniausiai negyvenu. Tik galvoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą