Knygų estafetė

Dar visai neseniai socialiniame tinkle Facebook plito tokia "Knygų dešimtuko" estafetė. Knygų - nu labai svarbių gyvenime, dariusių įtaką asmenybės formavimuisi ar kažkas panašaus. Ir aš buvau tą estafetę perėmusi. Po kurio laiko prisiminiau, kad pamiršau paminėti vieną svarbią vaikystės knygą. Taigi įterpusi ją, sąrašą dar kartą perrašau čia. 
1. JANINA DEGUTYTĖ "NEPALIK MANĘS". Pirmoji savarankiškai iš bibliotekos pasiimta knyga. Gal kad su kačiuku ant viršelio. Nuo to laiko ir nepalikdavau. Visus kašarus iš patvorių susirankiodavau. Mamai nepatikdavo. Man patikdavo. Buvau maždaug penkerių.
2. VYTĖ NEMUNĖLIS "MEŠKIUKAS RUDNOSIUKAS". Suformavo namų sampratą. Tokių neturėjau. Tokių norėjau. Na, žinot: "Vakare, kai tėtis grįžta, / Kai visa šeima namuos, / Sėdi jis šiltam namely, / Klauso pasakų mamos."
3. ERNESTAS SETON - TOMPSONAS "LOBAS - VILKŲ KARALIUS". Pamenu, buvo daug medžioklės scenų. Pamenu, raudojau balsu. Buvau maždaug penktoje klasėje. Jau tada buvau už gyvybę.
4. MARKAS TVENAS "PRINCAS IR ELGETA". Visi gimstam lygūs.
5. ASTRIDA LINDGREN "PEPĖ ILGAKOJINĖ". Vaikystės vasarų miesto balkone knyga (nes šiaip tai aš kaimietė, jeigu ką). Norėjau būt tokia stipri kaip Pepė. Visom abiem prasmėm. Ir dar labai norėjau turėti beždžioniuką.
6. VYTAUTĖ ŽILINSKAITĖ "ROBOTAS IR PETELIŠKĖ". Skaičiau, pamenu, įsilipusi į močiutės kaimynų medį. Nesupratau, kodėl su manimi taip vyksta, bet jei skaudėdavo kitam, skaudėdavo ir man. Taigi skaičiau, o iš mano akių kapsėjo alyva, tepdama roboto Dondonėlio žaizdas. Ta istorija mane išmokė tikėti, kad daiktuose negyvybės nebūna, kad viskas aplink jaučia. Kad robotas - irgi žmogus. Kad drugelis - irgi žmogus. Kad medis, ant kurio sėdžiu, irgi yra žmogus. Viskas aplink yra žmogus. Tik pats žmogus dažnai pamiršta juo būti.
7. TA KNYGA, IŠ KURIOS KUNIGAS SKAITO MIŠIAS. Nes ir man duodavo paskaityti. Buvo laikas, kai skaityti eidavau kas vakarą. Kai ieškojau, kuo tikėti. Kai norėjau, kad ir kiti rastų, kuo tikėti. Po to su draugais paragavau alaus.
8. ANTUANAS DE SENT EGZIUPERI "MAŽASIS PRINCAS". Žmogui reikia kito žmogaus. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
9. SERGEJ KOZLOV "EŽIUKAS RŪKE". Tikros draugystės pavyzdys. Nes jei tavęs nėra, tai ir manęs nėra. Supratai?
10. ALESSANDRO BARICCO. Nežinau, katra knyga. Visos. Bet citatą panaudosiu iš "CITY". Todėl, kad ant kiekvieno kampo ieškodama savo vietos, savo buvimo prasmės, kartais prisimenu: "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Prisimenu ir pasidaro kiek ramiau.
11. MINDAUGO NASTARAVIČIAUS POEZIJA. Atgaivinanti atmintį. Skaitau ir prisimenu, ką iš tiesų norėčiau pamiršti. Bet jis moka papasakoti taip, kad jauti, jog prisiminti skauda, o vis tiek šypsaisi. Nes taip, Mindaugai, ką dar tikro turime be atminties? Nors Marčėnas pasakytų: dar tai, ką turim dabar.

Praleidau kokius dvidešimt gyvenimo metų. Į tuos metus telpa dar daug pavadinimų. O, bet, tačiau... o, bet, tačiau...

Christoph Ransmayr Vilniuje

Tiesą pasakius, dar nesu taip elgusis. Nesu bėgusi į susitikimą su rašytoju, apie kurį anksčiau nesu ničnieko girdėjusi, net jo pavardės. Negana to, prieš susitikimą spėjau ir jo knygą nusipirkti, 1993-iaisiais metais išleistą. Apie knygą taipogi ničnieko nežinojau, net anotacijos nepavyko rasti prieš perkant. O taip nutiko todėl, kad užmačiau Mariaus Buroko pareklamavimą: "unikalus, garsus rašytojas - Vilniuje, gyvas. Nepraleiskit progos. Lietuvių kalba išleista tik viena jo knyga - "Paskutinis pasaulis". Puiki knyga."
Susitikimas vyko Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Austrų literatūros skaityklos iniciatyva, Austrijos ambasadai parėmus. Šiandien, spalio 10 dieną. Buvo pristatoma knyga „Atlas eines ängstlichen Mannes" ("Baikštaus žmogaus atlasas"). Tai kelionių istorijų knyga. Joje sutalpinta septyniasdešimt istorijų - gyvenimo momentai egzotiškose šalyse (ir tik vienoje kitoje Europos šaly). Apie patį autorių ne kažin ką tesužinojau, o apie autorius šį tą sužinoti visuomet yra įdomu. Sakėsi niekuomet nesikartojantis - visos jo knygos skirtingos ne tik tematika, bet ir stilistika. Rašo visuomet muzikos fone. Pats yra kažkokiu pučiamuoju instrumentu grojęs.
Autoriui knygos žodžiais keliaujant per vieną iš jo gyventų istorijų aš keliavau per savo buvusias ir būsimas istorijas: aha, šaldytuve dar yra martinio, gal kokių sulčių reik pasičiupti link namų einant, aha, Jurgis šiandien kažkur gros, eiti neiti - nesuprantu pati savo norų, aha, tas spektaklis prieš porą savaičių buvo puikus, ir tas jaunimas augantis toks talentingas, o aš pati - šitiek jau gyvenus ir nieko neišmokus, po guten abend iškart puolanti galvoti, kaip čia apie savo nežinojimą negalvoti. Dar apie darbą galvojau, nors penktadienis. Visko daug galvojau, kad tik neužmigčiau, nesgi sunku yra nesuprasti kalbos.
Dieve Dieve, vakaro vertėja pamačiusi mano rankose "Paskutinį pasaulį", be abejo, paklausė, ar skaičiau. Dieve Dieve, turėjau prisipažinti šitą gėdingą situaciją: kad neskaičiau, kad tik šiandien nusipirkau, kad ir autorius anksčiau negirdėtas. Tai ir vyno nebelikau, pabėgau. O knygą tikrai ketinu skaityti. Nes pasak Salman Rushdie, va kas joje pasakojama: "Menininką galima sunaikinti, jo meno niekada".

Tyto alba. Naujos lietuvių autorių knygos. 2014 - 2015. Ruduo - žiema.

Gyvenimo nutikimų niekaip nemoku susiet su laiku. Jų tiek daug. Veik dusdama bandau pavyti kiekvieną spektaklį, knygą kiekvieną, žmogų. Dirbti - gerti vyno - šokti - eiti į teatrą - kepti blyną - verkti - skaityti - draugus apkabinti - eiti į poezijos vakarą - vaikščioti gatvėm be tikslo - glostyti katiną - skaityti - eiti į koncertą - juoktis - miegoti - nubusti - dirbti - eiti į fotografijos parodą - valgyti kavinėj pyragėlį - galvot apie gyvenimo prasmę - verkti - eiti į knygos pristatymą - virti makaroną - eiti į kiną - vaikščioti gatvėm be tikslo - skaityti - miegoti - nubusti - dirbti - eiti į teatrą - skaityti... Gyvenimo ritmai persipina, atmintis nebesuvokia, kas vyko vakar, kas prieš savaitę, kas prieš gerą mėnesį. Laikas stato padnoškes atminties labirintuose. Aš irgi jam statau padnoškes. Laikui. Elgiuosi taip, tarsi jis neegzistuotų. Nes kol būnu ten, kur man norisi būti, laiko iš viso nėra. Kai grįžtu į kasdienes prievoles, aplink kaklą ir laikas apsivynioja, bando įlįst pro kiekvieną minčių tarpelį. Taip, geriau būti kur gera, veikti kas gera. Tada laikas neegzistuoja.

Taigi nepasakysiu, kokia diena buvo, bet tai tikrai vyko. Vyko "Tyto albos" naujų lietuvių autorių knygų pristatymas spaudai. Aš ten buvau. Buvau laiminga. Buvo ir Jurga Ivanauskaitė. Įsivaizduojat? Sėdėjo ant virš manęs pakibusio laiko debesies. Bandė įsikišti į pokalbį. Gal net būtent tada, kai Jūratė Baranova tarė: "Ne aš pasirinkau Jurgą, o Jurga pasirinko mane". Sako, ne pirmą kartą Jurga siunčia savo nesibaigiančio buvimo ženklus, prakalbus apie ją. Paleidžia per garsiakalbius netikėtus balsus ar net ugnim baugina. J. Baranovos knyga "Jurga Ivanauskaitė: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo" pasirodys šių metų lapkričio mėnesį.
Lapkričio mėnesį pasirodys ir nauja Agnės Žagrakalytės knyga "Klara": istorija apie mergaitę, gimusią ir augusią Lietuvoje, bėgusią nuo skurdo ir pažeminimo, susidėjusią su ne itin gera kompanija, apkeliavusią pusę pasaulio didmiesčių. Suvargusi paauglė, vėliau - jauna moteris, besitaškanti pinigais, liudijanti bylose ir nuolat nuo kažko bėganti, nuolat bijanti. Kas ją veja? Ši knyga kol kas man yra didžiausia intriga. Agnė pasakojo, kad ji bus pankiška, parašyta žaidimo principu, sudėliota mažais paveikslėliais iš Klaros gyvenimo. Tikriausiai tai poema, nors Agnei labiau norėtųsi vadinti komiksais, tik be pieštinių paveikslėlių. Net trinktelėjau kerzu į grindis iš numanomo skaitymo malonumo. Įvardydama knygos žanrą, Agnė labiausiai norėtų parašyti: "Atsargiai - čia tik labai ilgas eilėraštis.". Tie žodžiai man per nugarą tarsi lapė uodega brūkšteli. Nes kas būna pavadinta eilėraščiu, būna gerai. Laukiu.
Tą dieną "įsimylėjau". Leidyklos direktorė Lolita Varanavičienė apie jį sakė: "Jis pasako labai daug, net jei išeina nepasakęs nė žodžio". Ir viskas. Aš iškart patikėjau. Galėjo jis nebekalbėt. Bet kalbėjo. Ramiai, išmintingai, sentimentaliai, juokingai. Visaip. Koks ir gyvenimas visoks yra. Tądien įsimylėjau Mikalojų Vilutį - Žmogų ir užsimaniau tuoj pat pulti skaityti Mikalojų Vilutį - Rašytoją. Naujausia jo knyga, esė rinkinys "Sriuba" jau išleista. Be abejo, paties iliustruota. Tai tarsi prieš penkerius metus išėjusio "Torto" tęsinys. Abi knygos jau mano namuose. Namuose dabar kiek saugiau gyventi.
Tądien išgirdau ir naują pavardę - Rūta Mataitytė. Nors parašė, toli gražu, ne pirmą knygą. 2015-ųjų sausio mėnesį "Tyto alba" išleis jos romaną "Gunda". Romano pagrindinė herojė Gunda išvažiuoja mokytis į Norvegiją. Baigusi studijas universitete, tampa vertėja ir pasilieka gyventi Osle. Tai pasakojimas apie žmogaus adaptaciją svetimame krašte, apie kultūrinius skirtumus, apie vertėjos darbą, leidžiantį prisiliesti prie daugybės nepažįstamų žmonių istorijų, gyventi šalia jų, stengiantis išlikti nešališka ir kuriant savo asmeninę istoriją. Knygos autorė gyvena Osle, dirba ten norvegų - lietuvių kalbų vertėja. Į klausimą, ar tai autobiografinis romanas, atsako: "Kad ir ką atsakyčiau, visada pameluoju".
Štai Doloresa Kazragytė nemeluoja ir daugybę metų rašydama apie teatrą, sutiktus žmones, kasdienybės stebuklus, abejones ir tikėjimą naujausioje savo knygoje "...be pabaigos..." žada pačią atviriausią išpažintį. Knyga pasirodys 2015-ųjų vasario mėnesį. Įdomumas: savo knygas autorė rašo ranka. Skamba gražiai, dievaži.
Savo pasirodymo dar laukia:
Valdas Adamkus "Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai" - išeis 2015-ųjų vasarį.
Giedrius Drukteinis "Kaip išlikti suaugusiųjų pasaulyje" - išeis 2014-ųjų gruodį.

Laimė yra mylėti žmones

Mano močiutė buvo neišmatuojamų širdies platybių moteris. Visiems atidarydavo namų duris, visus pavalgydindavo. Sau neturėdama, kitam visuomet turėdavo ką duoti. Jai neegzistavo jokios socialinės skirtybės. Jai nebuvo nei ponų, nei ubagų. Buvo žmonės, kurie vienodai alkani. Buvo žmonės, kuriems vienodai skauda.
Serioža užsukdavo dažnai. Tai pavalgyt, tai buteliuką išragaut su seneliu už kluono. Mes, dar vaikai, jį vadinome Zuikiu. Kodėl? Kad aš prisiminčiau.
Yra žmonių, kurių pavidalus atminty bandau atgaivinti, bet nepavyksta. Yra žmonių, kurių neprisimenu, nes nenoriu jų prisiminti. Zuikio nepamirštu niekada. Kodėl? Kad aš žinočiau.

O gal tikrai pro prakiurusį stogą matyti ryškiausios žvaigždės? a?

Apie skrajūnus

Kartais taip nutinka, kad ne tėvams vaikus tenka auginti, o vaikams tėvus. Žadinti ryte, liepti pavalgyti, nusiprausti, susišukuoti. Taip ir Elzei iš Davido Almondo knygos "Mano tėtis skrajūnas":

"- Tik pažvelk į save. Ir ką tu ten veikei?

  Jis išsišiepė.

  - Svajojau.

  - Svajojo! Nieko sau. Sėskis prie stalo. Nesikūprink.

  - Klausau, Elze.

  Tėtis atsisėdo ant kėdės krašto, akys degė nekantrumu. Elzė įpylė arbatos.

  - Gerk.

  Jis vos gukštelėjo.

  - Suvalgyk skrebutį.

  Tėtis atsikando kampelį.

  - Valgyk kaip vyras.

  Jis atsikando daugiau.

  - Sukramtyk.

  Pakramtė.

  - O dabar nuryk.

  Tėtis vėl išsišiepė. 

  - Gerai, Elze.

  Jis atsikando didelį kąsnį, sukramtė, nurijo ir plačiai išsižiojo.

  - Matai - tuščia.

  Elzė caktelėjo liežuviu ir nusisuko.

  - Tėti, nesimaivyk.

  Paskui Elzė tėtį sušukavo. Taisydama pižamos apykaklę palietė šiurkštų jo skruostą.

  - Turėtum labiau savimi rūpintis."

Nes jei būtų atvirkščiai, jei tėtis prižiūrėtų Elzę (mergaitės mama mirusi), jie kiauras dienas karstytųsi po vyšnią, mokytųsi skraidyti ir nenustodami svajotų. Tikriausiai net pavalgyti pamirštų. Bet kas sakė, kad pamiršti pavalgyti yra blogiau, nei pamiršti svajoti? Taigi abu besiruošdami "Žmogaus paukščio" varžyboms, gamindami iš sode surinktų paukščių plunksnų sparnus, besimokydami tais sparnais plasnoti, vienas kitą išmoko tikėti. Tikėti savimi, savo svajonėmis ir vienas kitu. Ir dar nebijoti pralaimėti:

"- Mūsų skrydis gali ir nepavykti, tačiau mes bent jau pamėginsime. Kartu. O tai visų svarbiausia."

Perskaičius šitų dviejų skrajūnų istoriją, iškart prisiminiau keletą kitų leidyklos knygų apie skraidymą. Wolfo Erlbrucho knygoje "Ponia Majer, paukštelė" nuolat kuo nors susirūpinusi ponia bandydama išmokinti skraidyti strazdelę, pati ima skraidyti. O Luiso Sepulvedos knygoje "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" žuvėdrą brėžinių ir enciklopedijų pagalba skraidyti moko didelis, juodas, storas katinas. Pagalvojau, kad "Nieko rimto" yra tikra skrajūnų leidykla. Ir man tai labai patinka. Skraidykim! Ir mokykim to vienas kitą!

Būtinai turi kažkuo tikėti

Visą naktį šokių aikštelėje mūsų kūnais žaidė dievai. Na gerai, šiek tiek dievo slėpėsi ir vyno taurėse. Todėl rytas prasidėjo gerokai po pietų. Vienas petys atsargiai glaudėsi prie kito peties. Turbūt manęs net nepaklausė. Turbūt pati norėjau pasakyti. Kad nežinau, ar tikiu Dievą. Kad kažkuo tikrai tikiu. Kad nežinau, ar tai, kuo tikiu, yra Dievas. Kiekvienas prisilietimas buvo apie tikėjimą. Kiekvienas atsitraukimas - apie abejojimą.

Šiandien ieškojau būdų sugrįžt į tą istoriją. Ieškojau ko nors, kas primintų apie Dievą. Nes kai esi vienišas, būtinai turi kažkuo tikėti. Nežinau, gal geriau reikėjo susirasti petį, bet susiradau knygą.
Štai:

Toje knygoje, pilnoje nuotykių ir nesusipratimų, dėl kurių taip pat kyla nuotykiai, pingvinų trijulė kartais ironiškai, kartais linksmai, o kartais rimtai vis pasikalba apie Dievą. Kai pati esi nei tai gėlė, nei tai žiogas, nei tai žmogus, nestebina ir tai, kad apie Dievą kalbasi pingvinai. Ir kad lygiai taip pat abejoja ir ieško:
"- Jeigu Dievo nėra, kodėl tiek daug apie jį šnekame?
  - Kad nesijaustume tokie vieniši."

Kad nuramina, paaiškina apie pasirinkimo laisvę:
"- Daugiau niekada tavimi neabejosiu ir visiems paskelbsiu, koks tu didis ir nuostabus, ir dar pažadu, - balandis iškelia dešinį sparną lyg kalaviją, - per trumpiausią laiką padaryti, kad visi tave pamiltų taip, kaip aš.
  - Ak, nereikia, - taria geraširdis balsas iš lagamino, - kiekvienas pats turi spręsti, mylėti mane ar ne. Meilė tikra tik tada, kai dovanojama laisvai."

Kad gal net išsiaiškina Dievo pavidalą:
"- O mes kaip tik taip įsivaizdavome Dievą, - taria pingvinai. - Senuką ilga balta barzda.
  - Daug kas taip mano, - sako Nojus, - bet Dievas nėra vyras.
  - Negi moteris?
  - Ne! - pasipiktinęs sušunka senukas, net akinių stiklai rūsčiai blyksteli.
  - Supratau, - taria vienas pingvinas. - Dievas veikiau yra daiktas.
  O į skraistę įsisupęs pingvinas cypiančiu balseliu klausia:
  - Pavyzdžiui, kaip skrudintuvas?
  - Dievą galite įsivaizduoti, kaip tik panorėję, - aiškina Nojus. - Jis yra visur: kiekviename žmoguje, kiekviename gyvūne, kiekviename augale ir..."

Kol rašau, kažkas pasauly grūmoja lyt pasiruošusiam debesiui, o kažkas kalba maldą lauko aguonai. Kol rašau, kažkas pasauly išsižada Dievo, nė nepagalvojęs, kad jį ras lietui lyjant, o kažkas jį randa aguonos žydėjime. Kol rašau, kažkur vienas petys prisiglaudžia prie kito peties ir jų artume - vien Dievo pėdsakai. Kol rašau, yra būtent taip: tikėti žmogumi, tikėti saulėje išsitiesusiu katinu, tikėti daina, tikėti jazmino kvepėjimu, tikėti vėjo linguojamu rugių lauku - iš esmės tai ir yra tikėti Dievą.

Poezijos pavasaris 2014 Šilavoto Davatkyne (Prienų raj.)

Matot, nutiko taip, kad vieno žmogaus nelaimė man atnešė didelę laimę. Senokai tat buvo. Vieno mokytojo lituanisto nosis nebeapsikentė ant knygų besikaupiančių dulkių. Nors akys liūdėjo, istorija baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis: savo biblioteką jis padovanojo man. Pamenu, kalbėjau mažai. Tik galva linkčiojau. Tikrai būsiu kaip jūs. Tikrai visus išmokysiu mylėt knygas. Tuomet tikrai nesupratau, kad jam turėtų būti baisiai skauda. Supratau tik savo laimę. Į bagažinę kraunamą laimę. Ant galinių sėdynių kraunamą laimę. Iš vienų namų į kitus namus vežamą laimę. Tuomet ir sutikau vienplaukį prie plento Dabrišių. Naktys buvo ypatingai žvaigždėtos. Buvo mat kaimas ir vasara. O man net to nereikėjo. Mano kambary sutilpo visi metų laikai, visi dangaus kūnai, visi miestai ir kaimai. Skaitydavau Dabrišiaus eilutes, o perskaitydavau mokytojo širdį. Mano širdis iš paskos uždususi bėga. Prieš tampant poetu, Dabrišius man buvo dovana pamokos, kaip reikia dalintis, kaip reik nebijot atsisveikint su tuo gi, ką myli. Prieš dvylika metų. Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.
Antaną A. Jonyną sutikau kur kas anksčiau. Prieš tampant poetu, jis man buvo daina. Muzikos mokyklos ansambly. Lig šiolei melodija aidi. Lig šiolei skamba ir žodžiai:
atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos
atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos
aš jų žmogišką balsą girdžiu
po raudonu šermukšnio medžiu
Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.

Bet tapo. Bet sutikau. Akis į akį. Abu.

Čia aš bandau parašyt apie tai, kaip važiavau į Poezijos pavasarį Šilavoto Davatkyne. Ir jie abu ten buvo. Abu skaitė. Vienas dūzgė bitėmis. Kitas kvepėjo bijūnais. Čia aš bandau parašyt apie tai, kad poezija ir yra dūgzti bitėmis, kvepėti bijūnais.
Bandau parašyt, kad poezija yra nebijoti būti laimingu ir nebijoti būti silpnu. Net kai mama neleidžia verkti. Būk stipri, vis kartoja, būk stipri. Nes pati gi verkia tik pasislėpus. O man nebaisu būt silpna. Net lietūs visada lyja poeziją. Kitaip nebūna.

Skaitymuose dalyvavo:

Antanas A. Jonynas

Gintautas Dabrišius

Marius Burokas

Laurynas Katkus

Dainius Gintalas

Aldona Ruseckaitė

Nijolė Kliukaitė - Kepenienė

Peter Sirr (Airija)

Tom Schulz (Vokietija)