Markas Tvenas nemėgo būti vadinamas vaikų rašytoju. Kratėsi šios etiketės. Vienintelė knyga, kurią jis pats pripažino esant vaikiška ir dedikavo savo dukrelėms Siuzi ir Klarai, yra "Princas ir elgeta".
Man šiurpuliukai po odą laksto jau vien perskaičius knygos pradžią: "Vieną rudens dieną senajame Londone vargingoje Kenti šeimoje gimė berniukas, kurio niekam nereikėjo. Tą pačią dieną turtingoje Tiudorų šeimoje gimė kitas berniukas, kurio reikėjo ne tik šeimai, bet ir visai Anglijai." Todėl, kad prisiminus šią istoriją, prisimenu ir savo vaikystę. Ne, aš tikrai nebuvau susikeitus vietomis su jokia princese. Ir net nevajojau ja būti. Tik labai liūdėdavau, kad mama negalėdavo nupirkti knygų ir saldainių. Princesių namuose turbūt pilnos lentynos pasakų su spalvotais paveiksliukais, o spintelės lūžta nuo saldainių. Bet mamai nė žodeliu neužsimindavau, kaip man blogai gyvent be jų. Kai dabar pagalvoju, buvau pernelyg ramus ir tylus vaikas. Norėčiau tikėti, jog jau tuomet suvokiau, kad saldainiais širdies nepripildysi. Bet be pasakų vaiko širdis apsieit tikrai negali. Taigi labai mėgau šią "pasaką" apie princą ir elgetą.
Princas Edvardas prie rūmų vartų susipažįsta su sargybinio varomu šalin elgeta Tomu. Pastebėjęs abiejų stulbinantį panašumą, pasiūlo apsikeisti drabužiais. Apsivilkęs vargšo Tomo skarmalais, Edvardas išbėga išbarti sargybinio, o šis neatpažinęs jo išspiria pro vartus. Taip princas atsiduria Anglijos prastuomenės apsupty. Prasideda abiejų berniukų nuotykiai, kurie ne tik jiems abiems, bet ir visai šaliai išeis labai į gera.
Pusnuogis ir išbadėjęs princas bastėsi keliais, miškais, kaimais, kentė valkatų smūgius ir patyčias, sėdėjo kalėjime su vagimis ir žmogžudžiais ar visai nekaltais žmonėmis, nuteistais myriop vien už tai, kad, pavyzdžiui, yra kito tikėjimo. Bet tik visa tai patyręs, jis turėjo progą įsiklausyti į paprastų žmonių skundus apie absurdiškus, nežmoniškus šalies įstatymus, bausmes ir mokesčius. Jeigu niekada nebūtų atsidūręs valkatos kailyje, jis turbūt būtų tapęs toks pat karalius kaip kad buvo jo tėvas Henrikas VIII - žiaurus, negailestingas, rūstus, šaltakraujis valdovas, kurio visi žmonės nemėgo ir bijojo. Bet šio atsitiktinumo dėka jis padarė išvadą: "Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus ir tokiu būdu išmokti gailestingumo".
O elgeta Tomas, likęs rūmuose, labai šauniai tvarkėsi su karaliaus priedermėm. Pradėjo ginti paprastus Anglijos žmones, keitė įstatymus, daug nekaltų žmonių išvadavo nuo mirties bausmės ir pagarsėjo kaip gailestingas ir išmintingas karalius. Tokiu statusų apkeitimu Markas Tvenas norėjo pabrėžti, kad visi žmonės gimsta lygūs, jie skiriasi tik prabangiu drabužiu ir skarmalais. Vargšas elgeta gali būti tiek pat išmintingas žmogus, kaip ir rūmuose užaugęs. Ši knyga - prieštaravimas, kad žmonės būtų skirstomi.
Žodį pasaka aukščiau ne šiaip parašiau kabutėse. Mat sunku nusakyti knygos žanrą. Norėtųsi pavadinti pasaka. Bet kad knygoje labai daug tikrų faktų. Istoriškai tiksliai papasakotas 16a. Anglijos gyvenimas, paprastųjų anglų gyvenimo sąlygos, to meto įstatymai ir bausmės už jų nesilaikymą. Tik vienintelis faktas toli nuo tiesos - kažin ar kada buvo susikeitę vietomis princas ir elgeta, kažin ar kada princas išbadėjęs bastėsi po šalies miškus ir kaimus, o vietoj jo šalį valdė elgeta. Taigi šioje knygoje labai gražiai dera tikrovė su pasaka.
Bebaigiant skaityti, man kaupėsi ašaros. Žmonės nebūtinai verkia dėl blogų dalykų. Gerumas ir teisybė kartais pravirkdo daug smarkiau. Gal dar ir dėl to, kad vaikystė taip toli. Tik vaikystėj nuoširdžiai tiki, kad galiausiai viskas baigsis gerai. Užaugus to tikėjimo pritrūksta.
Ko vaikai ir netgi labai užaugę, mano manymu, gali pasimokyti iš šios knygos:
* Visų žmonių skirtingas likimas. Reikia susitaikyti ir džiaugtis tuo, ką turi.
* Visi žmonės iš prigimties geri. Tik reikia rasti būdus tam gerumui atsiskleisti.
* Visada galim pasimokyti vieni iš kitų.
* Visi žmonės gimsta lygūs.
Aciu uz informacija!
AtsakytiPanaikinti