Taip jau būna, kai nieko nežinai apie autorių, knyga suvilioja prie jos prieiti viršeliu ir pavadinimu. Daug kartų buvau knygynuose sustojusi prie šios knygos, pavartydavau, bet ji manęs nesudomindavo. Bet kai prieš porą mėnesių pamačiau ją šalia stendo 5 Lt., susidomėjimas vis dėlto atsirado. :)
Sunku nusakyti bendrą emociją, kurią man paliko ši knyga. Iš pradžių siaubingai nepatiko, erzino ir visaip kaip piktino. Knyga prasideda šlykščia sekso scena ("galbūt galėtum įkišti pirštą man į užpakalį?"), kurios metu susipažįstame su pagrindiniu knygos veikėju - Bentonu Kirbiu. Žmogus, baigęs filosofijos mokslus, tuo tarpu jo paties gyvenimo filosofija - kuo daugiau sekso. Netgi merginai laikant rankose ką tik pastipusį katiną ir gailiai verkiant dėl jo, Bentonas galvoja, kaip čia su ja dabar pasimylėjus. Aštuonerių metų vaikai kalba apie pimpalus ("mama iš jo gėrė"), dvylikos metų jau viešai žaidimų aikštelėje dulkinasi. Dulkinasi ir mokytoja su mokiniu pasislėpę spintoje bei dėstytojas su studente dėstytojo bute, kol nėra namie mylimosios (čia jau ne taip neįprasta). Žodžiu, šia tema tikrai persistengta.
Štai taip nuo pirmo puslapio nuteikusi priešiškai knyga skaitėsi labai lėtai. Vis nesinorėjo jos vėl imti į rankas. Bet man būdinga tokia savybė - negaliu numesti knygos į šoną, kad ir kaip man ji nepatiktų. Nenumečiau. Ir džiaugiuosi, kad taip padariau. Nes antroje knygos pusėje buvo jau mažiau sekso ir daugiau psichologijos. O pabaiga visiškai mane nuginklavo. Nejausdamas jokio emocinio ryšio su žmonėmis, Bentonas naktį parke užmezga ryšį su ežiuku. Jis nė trupučio nesielvartavo savo mirusios sužadėtinės, jo niekada negraužė sąžinė vienu metu apgaudinėjant dvi moteris, vienai jų sukėlus aborto skausmą, bet jis labai pergyvena, kad šuo nesudraskytų ežiuko. Gelbėdamas jį, pasiaukodamas dėl jo, įlipa į medį, neišlaikęs pusiausvyros nukrenta. Guli negalėdamas pajudėti, glaudžia prie krūtinės savo mažąjį draugą ir postringauja apie žvaigždes:
"Oi, žiūrėk.
Žvaigždės.
Tik dabar pastebėjau.
Juokinga, kaip žmonės vis stengiasi rasti kuo labiau perdėtų, poetiškų ir grandiozinių žodžių, mėgindami apibūdinti žvaigždes ir tolimą atstumą iki jų. Vis kalba apie didžiules tuščias kosmoso platybes ir šviesmečių amžinybę. O iš tikrųjų užtenka pasakyti, kad jos yra labai toli.
Labai toli keliauti reikėtų labai ilgai.
Bet jos iš tikrųjų net nėra labai toli.
Jos yra labai seniai. Jos nebeegzistuoja. Kai kurios iš jų sprogo, kai Adomas dar buvo mažas. Tai, ką matome, yra prisiminimai apie žvaigždes.
Bet jos vis tiek labai gražios."
Kaip netikėtai prasiveržė tokio nejautraus žmogaus jautrumas.
Užvertus paskutinį knygos lapą supratau: vertėjo skaityti vien todėl, kad sulaukčiau paskutinio puslapio.
Sveiki,
AtsakytiPanaikintiO kaip jums pacios knygos vertimas? Lietuvių kalba?