SERHIJ ŽADAN. Keli eilėraščiai iš atsiminimų popierėlių

Besirausdama savo prisiminimų maišeliuose, radau apsitrynusį popierėlį su jau blunkančiais  ant jo žodžiais. Eilėraštis. Kas gi daugiau? Tą eilėraštį (tiksliau jo kulminacinę pabaigą) nemažai laiko kaip kokį šešėlį nešiojausi. Džinsų kišenėj. Širdies kišenėj. Be abejo, kažkada pasakiau: gana, ilsėkis. Ir patupdžiau į maišelį tarp kitų kažkada kišenėse šildžiusių rankas, kažkada užvedusių vožtuvų variklius. Šešeri metai praėjo (tiksliai žinau, kad jį nusirašiau iš 2007 metų liepos mėnesio "Metų"), kai man besirausiant prisiminimų maišeliuose tas popierėlis taip netikėtai nukrito prie kojų. Taip elegantiškai, tarsi medžio lapas, niekur neskubantis, rudeninis. O aš taip laukiau rudens. Ir tada nustebimas... Žadan. Serhij Žadan. "Depeche Mode". "Anarchy in the UKR". Taigi čia tas pats Serhij Žadan! Tai aš jau taip seniai jo žodį kartodavausi ir po tų knygų pasirodymo galvojau kaip apie kitą, ne šitą, ne poetą? Uoj, patinka man tie prisiminimų popierėliai. Uoj, kiek visko iš naujo iš jų sužinau.

                                    Paprika

                                    Į žalsvą prekystalių spindesį

                                    paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,

                                    eini vakare per prekybos centrą –

                                    mergaitė renkasi citrinas ir papriką,

                                    duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.

                                    Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai

                                    kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,

                                    pilnos kišenės žalių daiktų,

                                    auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,

                                    saldžios meilės, užburtos paprikos

                                    išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių

                                                                                                    ir vidurnakčio

                                    kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių

                                                                                     valstijų, prifarširuotos

                                    auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino

                                    žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:

                                    išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į

                                                                                                artimiausią

                                    autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,

                                                                                            raitydamosi

                                    drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš

                                                                                     prekybos centro

                                    ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas

                                    išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,

                                                                                             pasikišę po

                                    liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios

                                                                  stotelės, iki artimiausio stadiono,

                                    kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.

                                    Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu

                                    niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti

                                    pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau

                                    neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.

                                    O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur

                                                                                             dabar

                                    atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar

                                                                                           treji metai

                                    auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant

                                                                                           monetas

                                    visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas

                                                                              tavyje, kur buvo švelnumas.

                                    Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu

                                    niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,

                                    kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu

                                    niekam nieko įduoti;

                                    eisiu toliau paskui juos

                                    ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis

                                    gelsva žolė po kojomis

                                    negyva žuvis rankose,

                                    šildau jos širdį savo kvėpavimu

                                    šildau savo kvėpavimą

                                    jos širdimi.

                                    Žodynai bažnyčios tarnyboje

                                    Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
                                    išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
                                    žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
                                    gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
                                    o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
                                    su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
                                    kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
                                    ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?

                                    Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
                                    panaikins. kaip panaikins? ims taip
                                    ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
                                    aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
                                    ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
                                    o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.

                                    Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
                                    kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
                                    pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
                                    ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?

                                    Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
                                    aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
                                    tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
                                    dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
                                    o dabar kas belieka?

                                    Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
                                    pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
                                    nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
                                    niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
                                    aš žinau: tai mano žodynas,
                                    spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
                                    jį skaitau baruose ir vagonuose,
                                    pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
                                    dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
                                    aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
                                    visiems laikams paliksi šią šalį,
                                    aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
                                    net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
                                    aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
                                    jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.

                                    niekas jos nesustabdys
                                    niekas jos neįtikins
                                    apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
                                    ir net nėra kaip su ja pasikalbėti

                                    (Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas Dekšnys)