atsisveikinti aš mokiausi ilgiausiai

Jis vis kartojo, kad ilgai negyvens. Trisdešimt trejų jo nebeliko. Tos pievos tame medyje. Net nežinau, koks medis buvo. Kur dabar glaudžias jo siela? Kur man dabar glaustis?

Dieve Dieve, koks didelis stalas tą vakarą buvo. Kiek daug trupinių vis į akį įkrisdavo. Kai kurie tokie dideli, kad pradraskydavo ašarų vamzdį. Krapščiau krapščiau. Teisinausi. Iš kur tiek trupinių vis į akį? Iš kur tas vėjas kambary?
Dieve Dieve, koks didelis būrys žmonių tą vakarą į šonus lingavo. O juk būtų užtekę tik jo. Žiūrėčiau labai didelėm vaiko akim. Glausčiausi. Kaip mama tada glaudėsi. Juoktumėms. Ir vis kartočiau: nieko dar nesutikau. Nė vienas nepanašus į tave!