Jis: Poetai pasirenka geras žmonas!
Ji: Ne, tai geros žmonos pasirenka poetus!
O jei be pajuokavimų, aš dievinu klausytis Viktorijos Daujotytės. Ji tokią ramybę, tokią šilumą ir tokią išmintį transliuoja. Imdama autografą, pasiskundžiau, kad aš per toli nuo literatūros, o taip norėtųsi arčiau, visai arti. Tai sakė, uoj ne, literatūra juk niekad mūsų nepalieka. Po renginio eidama namo tik apie tai tegalvojau. Kad štai lyginu sijonus ir visąlaik svajoju, kokią knygą tuo metu skaityčiau. Bet gal jei sijonai apsikeistų vietomis su knygomis, gal tada mano gyvenimas pargriūtų? Gal ne veltui taip sudėliota? Ir vieną akimirką netgi nusiraminau. Nes dar ji priminė: pabandykim įsivaizduoti Sizifą laimingą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą