(ne) užmiegu

Prieš kelionę traukiniu į kaimą, kur užaugau, tik dabar vis labiau nežinau, ar išvis tada gyvenau (o ar dabar gyvenu?), būtinai norėjau nusipirkti "Literatūrą ir meną" (spalio 11 dienos numerį). Patirti nepatirtą poetinį Druskininkų rudenį. Galvojau, bus labai gražu. Pro akis, įbestas į langą, plauks rudenio miškai - tokie poetiški. Pro akis, įbestas į popieriaus lapą, plauks poezija - dabar tokia rudeniška. Labai norėjau. Aplėkiau tris senamiesčio spaudos kioskus. Radau. Laimei ir sielvartui. 

Dvi valandas ir vienuolika minučių. Lygiai tiek laiko strigo gumulas gerklėj, tai nusileisdamas kažkur po šonkauliu (labiau kairiau), tai vėl pakildamas. Lygiai tiek laiko žmonės vis atsisukdavo, bijodami, kad teks bristi į tvinstančias akių upes. Išsitraukiau bandelę. Rijau dideliais kąsniais. Ne ne, Arūne, žiūrėk, koks stiprus skausmas per ryklę ir stemplę, o dabar ir skrandy gali užčiuopti tą nesukramtytą sopulį. O eilėraštį skaudėjo vis tiek labiau.

Tada laikas baigėsi. Išlipau. Privalėjau neverkti. Tik dabar, kai namas sumigo, o aš atvirom akim tam pačiam kambary, kur kažkada maža spurgytė kalbindavau Dievą, spoksau į lubas ir bandau įžiūrėti per skruostus riedančią prasmę. Ne, Dievas niekada taip ir neatsiliepė.

Labanakt, Mindaugai. Aš labai gražiai įsivaizduoju tavo miegą.

                                                  Mindaugas Nastaravičius

                                                  judesys vietoje

                                                  kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
                                                  moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką

                                                  šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
                                                  nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio

                                                  pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
                                                  ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:

                                                  turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
                                                  topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos

                                                  kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
                                                  su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys

                                                  ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
                                                  yra pasibaigęs, tada užsimerkiau

                                                  tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
                                                  į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys

                                                  kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
                                                  šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti

                                                  galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
                                                  pakėliau save ir nusinešiau į laužą

                                                 bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
                                                 atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę

                                                 nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
                                                 jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau

                                                 todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
                                                 o tada - su viskuo susitaikęs - užmiegu