Kiekvienąkart, kai pagalvodavau, kad jau mano eilė, už mane numirdavo kas nors kitas.
Kai jis tada mane vežė motociklu, sakiau, kažkoks keistas nakties kvapas, užteks, toliau nebevežk. O ji be galo mėgo vėją plaukuose, todėl prašė pavežt kiek toliau. Bet jis nuvežė per toli. Iki pat negrįžimo.
O ta kita buvo pametusi galvą dėl vieno vaikino. Atsekė iš paskos. Tabalavom trupančiais gyvenimais ant trupančios Barbakano sienos. Alaus pilnom akim. Staiga pakilau. Tu visada žiūri į kitas, niekada - į mane. Ir šiaip, naktis smirdi pridegusia pica. Gana, sakau, išeinu. Sustabdė skambutis. Pasakė, nebėra žmogaus, nebebus, nors man gal net ir nebuvo.
O tas Jonas būti Jonu nustojo per Jonines. Tų metų naktį šventu virtusiu ežero vandeniu plaukė patys liūdniausi vainikai. Visi į skirtingas puses. Tais metais nė viena neištekėjo. Bet prieš tai, pamenu, jie gulėjo pievoj, žolė nebuvo aukšta, tad viską galėjom matyti: jo pirštai iš lėto keliavo jos plaukų, akių ir lūpų takais. Juokėmės. Sakėm, mes tai tikrai taip niekada nedarysim. Viskas, ko labiausiai tada jis norėjo, išragauti jos lūpas. Nemirti neišragavus. Viską mačiau ir tada, kai jis brido į ežerą, kaip jį nešė ant rankų - gležną kaip kūdikį, dvimetrinį. Kaip jis pakilo, bandė šypsotis ir grįžo atgal į dugną.
O tas vaikystės draugas, su meilės laiškeliu kišenėj, kai ėjo kartis, man rodos, jis netikėjo, kad mirtis išvis būna. Galvojo, pabandysiu, ir tada jinai grįš. Naktis buvo kiek pritvinkusi nerimo. Bet vėjas slėpė visas savo blogąsias puses. Net lietūs neverkė. Nerimą atsinešė žmogus. Susiraizgę šakos mylėjosi. Ir tik ta vienintelė, likusi be meilės nakties, priversta siūbuoti sunkų meilės laiškelį, lengvą žmogaus kūną, aimanavo: durneli durneli, nejaugi tau niekas nesakė, kad dėl meilės negalima mirti. Dėl meilės reikia nebijoti gyventi.
O aš? Aš jau nebežinau, ar dar kas nors už mane benumirs. Tu į mane neprabyli ir įsčios tyli per ilgai, plevenu tokia per lengva, tokia tuščia po kambarį, tik už lango varnėnas: karrr karrr. Bet mirti vis tiek nesinori.
Skaitau ir stebiuosi: kaip kažkas moka taip gražiai rašyti. Savitai ir ne banaliai.
AtsakytiPanaikintilabai. jautru
AtsakytiPanaikinti