Knygų iššūkis 2014m.

Sėdžiu ir šypsausi. Pernai neaprašiau nė vienos "Knygų iššūkio" knygos. Tai dar nereiškia, kad nė vienos neperskaičiau. 

Sėdžiu ir šypsausi. Kaip bus šįkart?

Pagrindinis sąrašas:

1. Witold Gombrowicz "Ferdydurkė" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004
2. Louis-Ferdinand Céline "Kelionė į nakties pakraštį" - Baltos lankos, 2002
3. Pär Lagerkvist "Barabas" - Alma littera, 1996
4. Magdalena Tulli "Yda" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013
5. Per Olov Enquist "Kapitono Nemo biblioteka" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008
6. Lena Eltang "Akmeniniai klevai" - Vaga, 2011
7. Donaldas Kajokas "Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" - Tyto alba, 2012
8. Charles Dickens "Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai" - Tyto alba, 2007
9. Regimantas Tamošaitis "Vitaminų pardavėjas" - Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007
10. Gendrutis Morkūnas "Švęsti kosmose ir tvarte" - Bernardinai.lt, 2013
11. Christine Nöstlinger "Nykštukas galvoje" - Nieko rimto, 2012
12. Boris Vian "Dienų puta" - Tyto alba, 2006

Alternatyvos:

1. Margareta Strömstedt "Astridos Lindgren biografija" - Gimtasis žodis, 2008
2. Lorenzo Licalzi "Ko tu iš manęs tikiesi" - Tyto alba, 2008

Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta

"Juk mes visi įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį, įkvepiam gyvenimą, o iškvepiam mirtį... Gyvenimo vis mažiau ir mažiau, mes baigiam jį iškvėpuoti. O mirties vis daugiau ir daugiau, ir daugiau!" (Iš Jurgos Ivanauskaitės apsakymo "Aš mirštu, tu miršti, jis (ji) miršta", knygoje "Kaip užsiauginti baimę")

Kartais mane apninka panika, kad nespėsiu sužinoti visko, ką noriu sužinoti. Kad nespėsiu perskaityti, nespėsiu pamatyti, nespėsiu išgirsti... Kad nespėsiu kažko padaryti...

Kartais tos panikos vejama bėgu, ieškau, bandydama pralenkti laiką, kuris man duotas, net nežinodama, kiek jo turiu. 

Kartais tos panikos sukaustyta sėdžiu, žiūriu pro langą ir galvoju, gal išvis neverta pradėti, jei net nežinau, nuo ko pradėti. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Tik įkvepiu. Tik iškvepiu. Ir šitų sekundžių niekada nebeturėsiu. Šitų minučių. Šitų valandų. Šitą suvokimą skauda tokiu skausmu, kai bijai pajudėti. Todėl ir sėdžiu, žiūriu pro langą į vėjo kvėpavimą medžio šakose ir verkiu, nes pati bijau kvėpuoti. Tarsi taupant kvėpavimą būtų įmanoma sutaupyti laiko. Vėjui nereikia taupyti - jis begalinis.

Nauji!

Nusprendžiau būti teisinga. Nelinkėti Metų geresnių, gražesnių. Tie, kas bent kiek ūgtelėję, geba mąstyti ir analizuoti savo veiksmus, jau turėtų suprasti, kad nei metai, nei savaitės, nei dienos geri ir gražūs savaime nebūna. Viskas priklauso nuo mūsų. Metai geri ir gražūs būna tiek, kiek mes patys stengiamės, kad jie tokie būtų.
Nusprendžiau būti teisinga. Palinkėti, kad žmonės su jumis elgtųsi taip, kaip jūs su jais elgiatės. Sąžininga, taip?

"Nemigos žaidimai"

                         jau tada buvau trenkta
                         per nemigos duobutę.
                         gryčios lubos buvo žemos,
                         mamos rankos, keliančios
                         aukštyn.
                         aš - dar kūdikis.
                         negaliu prisimint, ar
                         skaudėjo.
                         bet tada ir pradėjau juos matyti.
                         būdavo, kol išsikalbu su visais,
                         kol pažiūriu kiekvienam
                         į akis -
                         ilgai neužmigdavau.
                         o dabar štai tyli visi,
                         nė vienas nepasirodo -
                         nors žinau, yra -
                         todėl vis tiek neužmiegu

Atsisveikinti gali tik tie, kurie buvo susitikę

Viskas jau yra buvę. Viskas jau nutikę šitiek kartų. Šitas miestas. Šitie mes. Tose pačiose gatvėse. Tuose pačiuose posūkiuose. Niekada nesusitinkantys.
Tik aš, vis šaukianti:
- Tu tikrai man!
Tik tu, vis šaukiantis:
- Bet tu ne man!

Anapus šitų kambario sienų, anapus šitos žiemos ir pavasario, anapus mano troškimų - kas manęs laukia? Kas, jei ne tu?

apie poetus ir jų žmonas. bet ne tik apie tai

Iš vakarykščio Valentino Sventicko ir Viktorijos Daujotytės pokalbio Lietuvos rašytojų sąjungoje, kur buvo pristatyta Viktorijos Daujotytės monografija apie Marcelijų Martinaitį "Boružė, ropojanti plentu":

Jis: Poetai pasirenka geras žmonas!
Ji: Ne, tai geros žmonos pasirenka poetus!

O jei be pajuokavimų, aš dievinu klausytis Viktorijos Daujotytės. Ji tokią ramybę, tokią šilumą ir tokią išmintį transliuoja. Imdama autografą, pasiskundžiau, kad aš per toli nuo literatūros, o taip norėtųsi arčiau, visai arti. Tai sakė, uoj ne, literatūra juk niekad mūsų nepalieka. Po renginio eidama namo tik apie tai tegalvojau. Kad štai lyginu sijonus ir visąlaik svajoju, kokią knygą tuo metu skaityčiau. Bet gal jei sijonai apsikeistų vietomis su knygomis, gal tada mano gyvenimas pargriūtų? Gal ne veltui taip sudėliota? Ir vieną akimirką netgi nusiraminau. Nes dar ji priminė: pabandykim įsivaizduoti Sizifą laimingą.

škac, mirtie, škac

Kiekvienąkart, kai pagalvodavau, kad jau mano eilė, už mane numirdavo kas nors kitas.

Kai jis tada mane vežė motociklu, sakiau, kažkoks keistas nakties kvapas, užteks, toliau nebevežk. O ji be galo mėgo vėją plaukuose, todėl prašė pavežt kiek toliau. Bet jis nuvežė per toli. Iki pat negrįžimo.

O ta kita buvo pametusi galvą dėl vieno vaikino. Atsekė iš paskos. Tabalavom trupančiais gyvenimais ant trupančios Barbakano sienos. Alaus pilnom akim. Staiga pakilau. Tu visada žiūri į kitas, niekada - į mane. Ir šiaip, naktis smirdi pridegusia pica. Gana, sakau, išeinu. Sustabdė skambutis. Pasakė, nebėra žmogaus, nebebus, nors man gal net ir nebuvo.

O tas Jonas būti Jonu nustojo per Jonines. Tų metų naktį šventu virtusiu ežero vandeniu plaukė patys liūdniausi vainikai. Visi į skirtingas puses. Tais metais nė viena neištekėjo. Bet prieš tai, pamenu, jie gulėjo pievoj, žolė nebuvo aukšta, tad viską galėjom matyti: jo pirštai iš lėto keliavo jos plaukų, akių ir lūpų takais. Juokėmės. Sakėm, mes tai tikrai taip niekada nedarysim. Viskas, ko labiausiai tada jis norėjo, išragauti jos lūpas. Nemirti neišragavus. Viską mačiau ir tada, kai jis brido į ežerą, kaip jį nešė ant rankų - gležną kaip kūdikį, dvimetrinį. Kaip jis pakilo, bandė šypsotis ir grįžo atgal į dugną.

O tas vaikystės draugas, su meilės laiškeliu kišenėj, kai ėjo kartis, man rodos, jis netikėjo, kad mirtis išvis būna. Galvojo, pabandysiu, ir tada jinai grįš. Naktis buvo kiek pritvinkusi nerimo. Bet vėjas slėpė visas savo blogąsias puses. Net lietūs neverkė. Nerimą atsinešė žmogus. Susiraizgę šakos mylėjosi. Ir tik ta vienintelė, likusi be meilės nakties, priversta siūbuoti sunkų meilės laiškelį, lengvą žmogaus kūną, aimanavo: durneli durneli, nejaugi tau niekas nesakė, kad dėl meilės negalima mirti. Dėl meilės reikia nebijoti gyventi.

O aš? Aš jau nebežinau, ar dar kas nors už mane benumirs. Tu į mane neprabyli ir įsčios tyli per ilgai, plevenu tokia per lengva, tokia tuščia po kambarį, tik už lango varnėnas: karrr karrr. Bet mirti vis tiek nesinori.