Visada, kai į rankas imu islandų kilmės rašytojo knygą, žinau, kad sulauksiu kažko neįprasto ir kitokio. Islandai yra visiški "bepročiai". Arba jie bent jau savo herojus padaro bepročiais. Ir tai man patinka.
Knyga visiškai plonytė, vos 74 puslapiai, bet emociškai labai stipri. Skaičiau ne pirmąkart, bet kadangi mano trumpa atmintis, o ir knyga trumpa, su malonumu iš naujo pergyvenau tas dviprasmiškas emocijas, kai pyktis ir pasišlykštėjimas susimaišo su gailesčiu.
Ši knyga - sūnaus laiškas mamai. Išprotėjusio sūnaus, kuris miega karste, šaldytuvo šaldiklyje laiko negyvą neva pasikorusį šunį ir retkarčiais pats atrašinėja sau laiškus nuo mamos. Nes mama negali, ji jau mirusi. Ji taipogi, kaip tas šuo, pasikorė. Skaitydama galvojau, kas jis - šizofrenikas ("Kai miegu, pasaulis visada yra aiškus, bet vos tik dienos šviesa pasiekia mano akių vokus, vaizdas išsikreipia"; "Mama, iš tylos su manim dažnai kalba balsai."), manjakas psichopatas ("Mintyse leidausi į miestą ir šaudydamas trupinau neįgalių ir negražių žmonių galvas"; "...dažytojo mentele iškrapščiau jo šiltas akis ir įsidėjau į didelę kišenę."), o gal tiesiog siaubingo tėvų auklėjimo auka? Nes visa, ką jis prisimena iš vaikystės, tėra didelės, širdį draskančios nuoskaudos. Atmintyje jam nenustoja skambėti vaikystės košmarai. O skausmas išsilieja tokiais žodžiais: "Jūs buvot buki gyvuliai, norėję mane sunaikinti"; "Tėčio širdis buvo ledo pilis"; "Mano vaikystė buvo pragaras , o judu rungtyniaudavot tarpusavy kurstydami pragaro laužą". Tiesa, jis ne šiaip pamišėlis, jis intelektualus pamišėlis. Rašo romanus, tapo paveikslus, vaikšto į baletą. Tik daro tai savitai. Mat jo supratimas apie pasaulį ir jame vyraujančias vertybes apsivertęs aukštyn kojom. Visa, kas gera, jam atrodo siaubingas blogis (pavyzdžiui, kunigai, anot jo, yra blogosios dvasios, skelbiančios velnio žodį, o Jėzus - šėtono pasiuntinys), o darydamas kitiems bloga, labai nuoširdžiai jaučiasi pasaulio gelbėtoju ir vadina save Dieviškosios Meilės Apreiškimu.
Tai knyga apie mirtį ir mirčiai. Visi pagrindinio veikėjo veiksmai, visos mintys, net sapnai susiję su mirtim. Įrašas knygos pradžioje: "...mirtis yra vienintelė gyvenimo malonė, mama..." Mirtis jam - siekiamybė, sielos išsigelbėjimas iš šito baisaus, blogo ir liūdno pasaulio. Ypatingai kraupi knygos pabaiga, kai jo viltys išsipildo. Paskutiniuosius žodžius rašo degančiame name. Baigęs rašyti, atsiguls į karstą, nusitaikys į save pistoletą ir nuspalvinęs šitą blogą pasaulį savo krauju susijungs su mirtim.
Knygoje vien smurtas, prievarta, depresija, netgi pornografija. Todėl itin silpnų nervų žmonėms skaityti vis dėlto nerekomenduočiau.
Nors knygos žodžiai kalba pamišėlio lūpomis, kartais jie tokie stebuklingai gražūs ir skamba tarsi poezija:
* "Mama, kiekvieną kartą, kai ugnyje žūsta vaikas, rojaus paukščio akys paplūsta ašaromis, ir kiekvienoje nukritusioje ašaroje gyvena išlaisvinta siela. Jie verkia dangaus žvaigždėmis, kurios stebuklingai žiba per amžių amžius."
* "Kartais ištisas dienas nenueinu į vonią, nes neturiu tam laiko, bet tai nekenkia, nes švarumas trykšta iš mano vidaus."
* " Mama, aš pykstu ant pasaulio. Visa, ką matom, yra netikra, nė vieno tikro garso, išskyrus tą, kuris aidi mūsų širdyse."
Mano išvada:
Ne veltui esu girdėjusi, kad tik išprotėjęs islandas yra normalus islandas. :)
Sveiki, mane labai sudomino ši knyga. Gal žinot, kur ją galima įsigyti? :]
AtsakytiPanaikintiLaba :)
AtsakytiPanaikintiaš ją pirkau "Roto" knygyne Kalvarijų gatvėj Vilniuj.:) Jokiam kitam knygyne nesu užmačius. Tikiuosi, rasite. Manau knyga verta ją rasti.:)