Buvau paskyrusi sau poilsį nuo visų kankinančių savęs ieškojimo minčių. Bet nemiga vėl sugrįžo, vos paėmiau į rankas V.Somerseto Moemo knygą "Aistrų našta".
Beskaitydama patyriau įvairiausių emocijų. Ir jos buvo tokios stiprios, kad žodžiais vargu ar įmanoma apsakyti. Dienų dienas vaikščiojau iš kampo į kampą mąstydama, kaip pradėti rašyti. Mintys vis dar tokios mažytės ir skurdžios prieš tas dideles emocijas. Bet pasidalinti vis vien noriu.
Taigi.
"Aistrų našta" - pats autobiografiškiausias Moemo romanas. Aišku, romane aprašytų įvykių nederėtų suprasti kaip tikrų tikriausios rašytojo gyvenimo tiesos, kadangi čia gausu ir išgalvotų faktų. Visas romanas - Filipo Kerio (pagrindinis herojus) gyvenimo atkarpos nuo vaikystės iki studijų baigimo (nuo 9-erių iki maždaug 30-ies metų) istorija. Atrodo, laikotarpis ne itin ilgas, bet aprašytas 718-oje puslapių (skaičiau 1969 metų leidimą) ir gausus neįtikėtinų įvykių.
Filipas, 9-iais savo gyvenimo metais tapęs našlaičiu, nebuvo eilinis, pasroviui jam nurodyta kryptimi plaukiantis vaikas. Jį nuo mažų dienų kamavo klausimai, kodėl egzistuoja pasaulis, kam gyvena žmonės žemėje, kam gyvena jis. Beaugant tie klausimai tik stiprėjo ir vis didesniu skausmu kliudė širdį. Jam rūpėjo ne šiaip nugyventi gyvenimą, o prasmingai jį nugyventi. Todėl nenuilsdamas blaškėsi tarp šalių, tarp profesijų. Ieškodamas. Prasmės. Anglija - Vokietija - Prancūzija - vėl Anglija. Iš pradžių globėjo dėdės dvasininko skatinamas mokėsi kunigystės. Praradęs tikėjimą, įsidarbino buhalteriu. Kontoroj pasijutęs ne savo vietoj, bandė tapti dailininku ("Kas gi norėtų būti buhalteriu, galėdamas tapti dideliu dailininku!"). Ir dailininko kailyje neišsipildžius viltims ("Manau, niekad netapsiu geru dailininku. O būti vidutinybe nematau prasmės"), pradėjo studijuoti mediciną. Mane labai labai sužavėjo Filipo užsispyrimas, ryžtas ir kova dėl savo vidinės laimės. Ir ištiko šokas, kai tie savęs ieškojimai beveik pasibaigė valkatavimu: vienišu bastymusi visą dieną po gatves, nakvojimu parkuose ant suoliukų ir badavimu. Bet ne ne, jo laukė gražesnis likimas. Ne valkatos. Draugo dėka išsikapstė, gavo budinčio administratoriaus darbą moteriškų drabužių parduotuvėje. Pamažu pradėjo sektis. Toje parduotuvėje pradėjo dekoruoti vitrinas, galiausiai tapo dailininku-modeliuotoju ir ėmė piešti damoms kostiumus. Bet vis dar jautėsi labai nelaimingas. Dirbo tik dėl to, kad nebadautų. Darbas jam atrodė betikslis. Kaip ir visas gyvenimas. Filipas kiekvieną dieną nenustodavo galvoti apie tai, kad kiekviena karta iš naujo kartoja tą patį banalų ratą: gimsta, suauga, veda, augina vaikus, dirba dėl duonos kąsnio ir miršta. Jis net nenutuokė, kokią staigmeną jam ruošė gyvenimas. Kaip ironiška! O kartu ir - och - kaip romantiška! Visą laiką bandęs pabėgti nuo tokios beprasmės gyvenimo rutinos, Filipas galiausiai suvokė, kad ta beprasmybė jam yra pati tikriausia prasmė: "Kaip jis nesuprato, kad paprasčiausias žmogaus gyvenimo raštas - žmogus gimsta, dirba, veda, gimdo vaikus ir miršta - ir yra tobuliausias? Atsisakyti visko dėl asmeninės laimės, galbūt, ir reiškia pripažinti pralaimėjimą, bet tas pralaimėjimas atstoja daugelį pergalių".
Jau kuo Moemas moka stebinti - tai nenuspėjamu siužetu. Skaitymas intriguoja, nes niekada nežinai, kaip viskas pasisuks.
Pats Moemas buvo prabangos ir komforto mėgėjas. Lėšų gyvenime jam niekada nestigo. Tačiau meistriškiausiai aprašo skurdžių ir nelaimingųjų gyvenimus. Aprašo taip ramiai, taip natūraliai, taip šaltai, nesigailėdamas, be jokių tragizmo gaidelių. Ir kaip tik dėl tokio pasakojimo tono aprašomi įvykiai skaitytojų akyse rodosi dar tragiškesni. Nes jie visiškai realūs. Nes toks jau tas pasaulis yra. Jis kiekvieną dieną kupinas skurdo ir nelaimių. Realistinės žemesniųjų sluoksnių gyvenimo scenos aprašytos taip įtaigiai, kad skaitydama tikrų tikriausiai suraukdavau nosį, tarsi užuodusi klaikų mėnesių mėnesius nevėdinamų kambarių, sušvinkusių skarmalų ar pagedusio maisto likučių kvapą, išsprogdindavau akis, tarsi tikrai aš būčiau pamačius palubėj karantį pakaruoklį ar bandydavau nepravirkti dalyvaudama jaunos neturtingos mergaitės gimdyme, po kurio ji tuoj pat nukraujavusi mirs.
Kartkartėmis knyga pareikalauja ir meninio išprusimo, kadangi minima begalė dailininkų, rašytojų, filosofų pavardžių. Ir žinomų, ir visai negirdėtų. Todėl jaučiausi kiek nejaukiai suvokusi, kiek daug nežinau.
Be gyvenimo prasmės, knygoje gvildenamos ir kitos temos: šeimos, draugystės, meilės, auklėjimo, tikėjimo. Meilės temos sąmoningai neužkabinu. Nes ji mane skaitant siaubingai pykdė. Užsiminsiu tik tiek, kad Filipas įsimylėjo nekokios reputacijos merginą ir nusižeminęs šliaužiodavo iš paskos, pildydavo jos norus, kai ji tuo tarpu į akis šaipydavosi iš jo. Brrrr... Bet negaliu susilaikyti nepacitavusi vienos minties tikėjimo tema: "Krikščionių teiginys, kad žmogus turįs gyventi, visada galvodamas apie mirtį, - beprotybė. Vienintelis būdas gyventi - tai užmiršti, kad mirsi".
Mano išvada:
Visus, ką kankina gyvenimo prasmės klausimai, perskaičius knygą, jie dar labiau pradės kankinti. Bet perskaityti vis vien labai rekomenduoju. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą