Šarlota Brontė "Džeinė Eir" - nelaimingos meilės laiminga pabaiga, apie kurią neužsimenu

Kaip teigia kritikai ir visi kiti skaitymo entuziastai, tai viena gražiausių meilės istorijų anglų literatūroje. Begalę kartų ekranizuota. Begalės paprastų ir nepaprastų moterų ir panelių numylėta bei išliaupsinta. Nesu girdėjusi nė vieno blogo atsiliepimo apie šią knygą. Todėl šiek tiek baisu prasižioti, kad ji manęs nesužavėjo taip smarkiai, kaip kitus.
Knygos centre - našlaitė Džeinė Eir ir jos gyvenimo istorija: likimo istorija - meilės istorija.
Maža našlaitė Džeinė auga globojama turtingos tetos. Tuose namuose yra nemylima, niekinama ir vis ieškoma priekabių prie jos. Našlaitė visiems užliūna tik todėl, kad ji našlaitė. Dešimties metų mergaitė - dar tokia mažytė, o jau tokia rimta, tokia mąsli, liūdna, priversta per greit užaugti. Tetai jos nusikračius, Džeinė patenka į mergaičių prieglaudą, kur kenčia neapsakomą šaltį ir alkį. Galiausiai patenka į turtuolio Ročesterio dvarą dirbti jo globotinės guvernante. Ir čia jau prasideda pagrindinė knygos tema - meilės istorija tarp turtuolio ir vargšės našlaitės. Deja, su ja prasidėjo ir mano nuobodulys. Visų pirma, siaubingai ilgi dialogai. Gausybė daugžodžiavimo. Per penkiolika lapų pagaliau išaiškėja, ką vienas veikėjas norėjo pasakyti kitam. Arba penkiolika lapų veikėjai kartoja vis tas pačias mintis tik sukeisdami žodžius vietomis. Na, kažkas panašaus. :) O tie nuvalkioti meilės žodžiai (tu mano akių šviesa, mano angelas, atėjęs manęs gelbėti ir t..t...) mūsų laikais kiek atgyvenę, skamba labai banaliai ir nuobodžiai. Todėl man niekaip nepavyko įsijaust ir pajaust tų žodžių tikrumą ir nuoširdumą. Skaitymą praskaidrindavo tik į pasakojimą įpinti intriguojantys mistikos elementai, pasigirstanti detektyvo gaidelė. Vaikščiodama po dvaro koridorius, Džeinė vis girdėdavo gasdinantį laukinį juoką, o naktimis vykdavo paslaptingi pasikėsinimai į žmonių gyvybes.
Praleidus visas tas man nuobodžias vietas, tai išties romantiškas, jausmingas pasakojimas. Parašytas prisiminimų forma. Kalbama pirmu asmeniu, pačios Džeinės Eir lūpomis, todėl skamba tarsi išpažintis. Labai dažnai kreipiamasi į skaitytoją. Tarsi pasakotų tam vienui vieninteliam skaitytojui (šiuo atveju man), nes būtent jam suteikta išskirtinė privilegija išklausyti šį pasakojimą. Tai suteikia intymaus tono ir pasakojimas nuskamba labai nuoširdžiai. O dar kai žinai, kad "Džeinė Eir" yra autobiografiškiausia Šarlotos Brontės knyga... Kadangi tai pasakojimas apie jausmus, tai kiekvienas knygos sakinys slepia savy vienokį ar kitokį jausmą. Parašyta labai jautriai. Ir be abejo todėl tai yra moteriška knyga.

Tiesą pasakius, prieš pradedant skaityti, buvau įsitikinusi, kad man knyga labai patiks. Tikėjau tuo, dar nežinodama. Esu nepataisoma romantikė, svajotoja, todėl, rodos, tokia knyga kaip tik man. Bet skaitant emocijos pasisuko visai kita linkme negu tikėjausi. Galbūt man šįkart tiesiog nepavyko įsijausti į to laikmečio dvasią. Vis dėlto knyga parašyta 1847 metais.