1835m. lapkričio 30d. Floridoje, Misūrio valstijoje gimė Samuelis Langhornas Klemensas, mums žinomas kaip Markas Tvenas. Žiūrint į šio rimto, susikaupusio žmogaus fotografiją, sunku nuspėti, kad vaikystėje jis pats buvęs nenuorama ir pramuštgalvis, o vėliau sukūręs tokių pat išdykėlių Tomo Sojerio ir Heklberio Fino literatūrinius personažus, kuriais nenustoja žavėtis ir vaikai, ir paaugliai, ir jau seniai užaugę žmonės iki šių dienų. Sukurdamas šiuos charakterius, Markas Tvenas padėjo pamatus realistinei vaikų ir paauglių literatūrai, parodė, koks yra tikras vaiko paveikslas, be sušvelninimų, sentimentalumų ir pan. Jis sąmoningai kūrė išdykėlių ir maištininkų tipažus. Atsisakydamas atviro pamokslautojo vaidmens. Vietoj auklėjamųjų tezių jis kūrė situacijas, kuriose vaikai patys galėtų pasirinkti, kaip pasielgti. Tokiu būdu patys išmokdami atskirti, kas yra gera, kas bloga.
Deja, liūdina faktas, kad kai kurie tėvai draudžia vaikams skaityti Marko Tveno knygas. Bijodami, kad iš išdykusių personažų jie išmoks blogų manierų, nepaklusnumo ir pan. Mano manymu, vaikas privalo būti išdykęs. Jei jis visąlaik bus verčiamas ramiai sėdėti ir jam į galvą bus kalama "taip nedaryk", "taip negalima", "šitą padėk į vietą", "neištepk sienų", "tylėk" ir t..t..., jis užaugs nesuvokdamas, koks iš tiesų yra pasaulis. Jis užaugs susikaustęs, bijodamas palikti bet kokį savo pėdsaką žemėje. Ir šiaip juk kvaila nepasitikėti vaikais ir galvoti, kad jie knygas supranta taip paviršutiniškai.
Aš pati su Marku Tvenu paskutinį kartą susidūriau vaikystėje. Skaitymo įspūdžio kažkodėl nepamenu, bet pamenu, kaip stipriai mėgau filmus apie Tomą Sojerį ir apie princą ir elgetą. Dar lig šiol prieš akis prabėga kai kurie filmų epizodai. Labai gaila, kad nepamenu, nei kurių metų, nei kieno tos ekranizacijos buvo. Su mielu noru žiūrėčiau dar ir dar. Teks pasikapstyti internete ir atrasti juos iš naujo.
O dabar ta gražia proga, kad šiandien Markas Tvenas žmonių atmintyje gyvuoja lygiai 176 metus, labai užsimaniau šį ir dar kelis kitus vakarus praleisti su jo knyga. Todėl jau nekantrauju užsikaisti kakavos ir šokti į lovą skaityti knygos "Princas ir elgeta".
Jokiu būdu nenoriu paleisti vaikystės iš rankų ir širdies.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą