Alessandro Baricco "Aistrų pilys": apie natas, kurios ne visos sutelpa į klaviatūrą...

Daugtaškiai... už jų - nepasakytų minčių begalybė... spėliojamų, numanomų, kartais aiškiai žinomų... už jų - daug iki galo nepapasakotų istorijų... daugtaškiai... kaip aš juos mėgstu! Jau mokyklos rašiniuose buvau įpratusi juos dėlioti. Nes juk niekada nesutelpa mintis į vieną sakinį. Vienos minties užnugary gyvena dešimtys papildomų minčių. Ne visas jas būtina pasakyti garsiai. Bet palikti užuominą, kad jos yra, kad egzistuoja...kai kurios paslėptos, kai kurios numanomos, kai kurios aiškiai žinomos...palikti užuominą apie jas  - labai gražu...ir aš palikdavau. Lietuvių kalbos mokytoja širsdavo dėl to ant manęs: "Kam gi tu dedi tuos daugtaškius visur iš eilės? Čia jų nereikia!" Man atrodydavo, kad reikia! Netgi svarbu! Mintys begalinės... Ji, mokytoja, nenorėjusi skaityti už daugtaškių...ji tikrai nebuvo skaičiusi Baricco! O dabar? Įdomu, ar jau skaitė? Ir jei skaitė, ar pamena tą mergaitę, kuri taip mėgdavo daugtaškius? Sakiniuose... Gyvenime... Turbūt ne... Ne, ji tikrai nepamena. Mes nesureikšminam tokių smulkių detalių žmonių gyvenimuose. O Baricco tos detalės kaip tik ir įdomiausios. Jis nesiima aprašinėti tų bruožų, kurie atpažįstami kiekviename žmoguje, kiekviename iš mūsų. Jis iš kiekvieno išpeša tas detales, į kurias nedaug kas iškart sugalvotų atkreipti dėmesį, dėl kurių kiekvienas yra išskirtinis, žavus, nors ir keistuolis. Kalbama, kad jo personažai - netikri, išgalvoti. O aš jums sakau - jie tikri. Juk pilnas pasaulis žavių keistuolių.
Taigi "Aistrų pilys" - kekšės, plaukiančios į Ameriką, lūpomis papasakotos Kvinipeko miestelio gyventojų istorijos. Gal kiek realaus, gal kiek išgalvoto miestelio. Gal kiek realios, gal kiek išgalvotos istorijos.

• Apie nuolat išvykstantį poną Reilį. Nepasakantį, nei kur, nei kodėl. Kartais kelioms dienoms, kartais mėnesiams. Apie sugrįžtantį poną Reilį. Likus kelioms dienoms iki sugrįžimo atsiunčiantį žmonai papuošalą. Vis tą patį. Tik vis kitoj dėžutėj.
• Apie ponios Reil lūpas. "Vieną dieną Dievas sukūrė Džun Reil lūpas. Tuomet jam ir šovė mintis apie nuodėmę".
• Apie berniuką Pentą, ant pečių nešiojantį per didelį švarką, ant pečių nešiojantį savo likimą. Laukiantį, kol užaugs iki švarko dydžio. Tada tikrai žinos, kad jau užaugo. Ir eis pasitikti savo likimo. Apie Pentą, kuris į sąsiuvinį užsirašinėja pamokymus gyvenimui. Po vieną pamokymą per dieną. "280. Kvailystės - porą per gyvenimą"; "1901. Seksas. PIRMA nusiauti batus, PASKUI nusimauti kelnes".
• Apie Ponią Abeg, ištekėjusią už jau mirusio vyro. 
• Apie architektą Hektorą Horo ir jį persekiojantį mirties dvoką. Apie jo statomus krištolo rūmus. Iš stiklo. 
• Apie žmones, kurie visą gyvenimą dainuoja vienut vienutėlę natą - savo asmeninę. 
• Apie garvežį "Elizabetė",  švilpiantį mi bemol nata. Ir apie varpinės laikrodžio natą, kurios nėra. Nėra tokios! "tarp vieno klavišo ir kito yra begalė natų, ištisas slaptų natų pasaulis, natų, kurių mes negirdime..."  Apie varpinės laikrodžio natą, kuri nebetilpo į klavišus.
• Apie Pekišą, gyvenantį muzikoje arba muziką, gyvenančią Pekiše. Taigi apie jį, gyvenantį muzikoje, bet neturintį savo asmeninės natos. 
• Apie pirmus traukinius. Apie skaitymą juose, gelbstintį nuo minčių apie mirtį. "vienintelė ir pati maloniausia apsauga nuo visų baimių - knyga, kuri prasideda".

Daugybė nuostabiai papasakotų istorijų, kurios jokiu būdu nesiskaito greit. O jei ir bandytum, vargu, ar pavyktų. Ne viename skyriuje tos istorijos perpinamos, kaitaliojamos labai staigiai: vienas sakinys pasakoja vieną istoriją, antras jau visai kitą, trečias sugrįžta prie pirmosios, ketvirtas įveda į trečią istoriją. Painu. Bet tai svarbu. Tai sustiprina įspūdį, kad visi turi savo istorijas, bet visos istorijos yra susijusios. Lygiai taip pat kaitaliojasi ir pasakotojai. Daugiausia pasakojama trečiu asmeniu (kekšės, plaukiančios į Ameriką, lūpomis), bet kartkartėmis įsiterpia ir pasakotojas pirmu asmeniu ir jis visąlaik būna vis kitas - tai ponia Abeg, tai nuteistas myriop Kupertas...
Dar man labai norisi pacituoti, kaip Baricco gražiai žaidžia žodžiais ir pakartojimais, kurie yra tokie paprasti, bet gal paprastume ir slypi žavesys:
"Vakare, kaip ir kiekvieną vakarą, atėjo vakaras";

"nėra nieko gražiau už vyro kojas, kai jos gražios";

"jei Džun juokiasi stovėdama prieš tave, būtinai pagalvoji: jei nepabučiuosiu tos moters - išprotėsiu. Ir aš pagalvojau: jei nepabučiuosiu tos moters - išprotėsiu";

"Senasis Andersonas mirė tą pačią naktį, plyšus širdžiai, sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas".
 tą pačią naktį, plyšus širdžiai, sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas". 
 tą pačią naktį, sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas". 
 sušnibždėjęs vieną vienintelį žodį: "Mėšlas". 
 vieną vienintelį žodį.
 vieną vienintelį."

"Aistrų pilys" - tai romanas, kuriuo 1991m. Baricco debiutavo literatūros pasaulyje.