Kalėdinė istorija, kurią verta skaityti bet kurią gyvenimo dieną. Manau, ne tik verta, bet daugeliui netgi būtina.
Mirus tėčiui, dvylikamečio Edžio mama vos galą su galu suduria, tačiau jis vis vien tikisi per Kalėdas dovanų gauti dviratį. Deja, gauna "kvailą, šlykštų, rankų darbo megztinį". Įsiutęs ir visiškai nusivylęs, įskaudinęs mamą, jis dar negreit suvoks, kad jau turi didžiausią gyvenimo dovaną, kad jau turi didžiausius gyvenimo turtus. Knygos turinys gan paprastas, tačiau jame užfiksuotos tokios svarbios gyvenimo pamokos, kurias net ne visi suaugėliai sugeba suprasti iki pat gyvenimo pabaigos.
Ši istorija nutiko pačiam Glenui Bekui, kai jis buvo dvylikametis berniukas. Tačiau šią pamoką jis suprato tik būdamas trisdešimt penkerių metų vyras.
Skaičiau verkdama. O kartais žodžiai degino baisia gėda. Man toli gražu nebe dvylika metų, kaip knygos herojui, bet dar lig šiol kartais elgiuosi kaip jis: vedina kvailų principų užsidedu pykčio kaukę ir vengiu atsiprašyti (nors viduj labai to noriu) arba susigalvoju kokią priežastį, dėl kurios neva jaučiuosi nelaiminga. Mes patys niekada nematome savęs iš šalies. Todėl mums nuolat reikia priminimų ir pamokymų. Ir kuo dažniau. Ši knyga man dar kartą priminė (ir tikiuosi su tokia pačia jėga primins ir visiems kitiems, kas ją skaitys):
* Kaip svarbu iškart atsiprašyti! Kaip svarbu kiekvieną dieną kartoti "myliu"! Kaip svarbu neatidėlioti rytdienai! Galbūt rytoj visa tai padaryti bus per vėlu? Galbūt per vėlu bus net po pusvalandžio? Nė vienas nežinom, kiek mums duota laiko pabūti su tais, kuriuos mylim labiausiai.
** Nesvarbu, kas tu būsi gyvenime, svarbu - koks būsi!!! Visiškai nesvarbu, ar tu daktaras, verslininkas, ar valytojas, pardavėjas, šiukšliavežys, svarbu, ar tu laimingas, mylintis, besišypsantis, džiūgaujantis.
*** Jei nesi laimingas - tai tik tavo paties kaltė. Gyvenimas nėra gražus ir laimingas savaime. Grožį ir laimę susikuriam patys. Ir tikėjimo tuo niekas kitas tau neįpirš, jei pats nenorėsi tikėti.
**** Laimės dydis nepriklauso nuo turimų daiktų gausos. (Na, nebent tie daiktai yra knygos :) - mano pastaba). Geriau turėti mažiau, bet tą, ko mums tikrai reikia, o ne kuo daugiau, nes gėda prieš kitus atrodyti neturtingais ("Mano seneliai <...>. Jie turėjo viską, ko reikėjo, o dar svarbiau - jie norėjo visko, ką turėjo").
- - - - - -
"Kartais sunkiausia kelionės dalis - tikėti, kad esi jos vertas."
NUSIPELNYKIM!
Visi išgirdę rakinamas duris marš prie jų ir stipriai apsikabinkit sugrįžusius mamą, tėtį, sesę, brolį, draugą, draugę...
Ir ypač nepamirškit išeinančių...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą