Alessandro Baricco "Toji istorija": "Ar kada gyvenau?"

"Toji istorija" yra vieno žmogaus istorija - Paskutinio Pario istorija. Paskutinis - toks žmogaus vardas:
"Paskutinis taip pavadintas todėl, kad buvo pirmas vaikas šeimoje.
- Ir Paskutinis, - iškart patikslino jo motina, vos atsigavusi po gimdymo.
Taip jis tapo Paskutiniu."
Bet šalia Paskutiniojo istorijos, kas labai būdinga Baricco, išgirstame ir daug kitų istorijų - kitų žmonių, kitų daiktų. Kiekvienas knygos skyrius papasakotas vis kito žmogaus lūpomis. Vis kito žmogaus, kuris pasakodamas savo istoriją kartu papasakoja ir Paskutiniojo Pario istoriją. Istorija kalba tai tėvo, bandančio apginti savo sūnų, nuteistą myriop už dezertyravimą karo metu, lūpomis, tai rusės Jelizavetos, kuri buvo įsimylėjusi Paskutinįjį ir kurią buvo įsimylėjęs Paskutinysis, tai Paskutiniojo netikro brolio "idioto", tai kaimelio, kur netoliese užaugo Pakutinysis, smuklės savininko žmonos lūpomis. Išklausius tuos skirtingus pasakojimus, išgirstame visą Paskutiniojo gyvenimo istoriją. Kaip jis būdamas pernkerių pamatė pirmąjį automobilį, penkiolikos - pirmąjį kiną ir moters kaklo bei pečių linijų grožį, devyniolikos - karą, dvidešimt penkerių - savo gyvenimo meilę... Išgirstam apie jo svajones ir gyvenimo prasmės suvokimą.

Romaną "Toji istorija" Baricco rašė trejus metus. Ir nepasikliovė vien savo vaizduote. Prieš rašydamas daug domėjosi automobiliais, lenktynėmis, Pirmuoju pasauliniu karu. Taigi eilinį kartą - tai reali nereali istorija, kur tikri faktai susiraizgo su išgalvotais.

"Toji istorija" man kiek mažiau patiko, nei visos kitos Baricco knygos. Gal būtent dėl tų automobilių ir lenktynių. Na, tiesiog tos temos man nė trupučio neįdomios, todėl skaitant mintys protarpiais nuobodžiaudavo. Visa, kas mane labiausiai palietė šioje knygoje, tai keliamas klausimas: "Kokiam darbui aš esu gimusi? Kada iš tiesų gyvensiu? Ar kada gyvenau?" Palietė - ne tas žodis. Sudrebino. Vėl priminė. Su liūdesiu... Nes pati dažnai apie tai galvoju. Ir kankinuosi... "nors žmonės gyvena metų metus, iš tiesų jie gyvena tik mažą to laiko dalį, ir tai yra tie metai, kai jie gali daryti, kam yra gimę. Tuomet jie yra laimingi. Likęs laikas prabėga laukiant arba prisimenant." Labai bijau, kad nugyvensiu gyvenimą taip ir neatradusi savęs, savo kelio, taip ir nesužinojusi, kam buvau gimusi. Paskutinysis žinojo. Jis buvo gimęs nutiesti kelią. Kelią, kuris niekur nenuveda. Kuris sukasi ratu ir grįžta ten pat. Lenktynių kelią. Nepaprastą kelią, su tokiais sudėtingais vingiais, kokie tebūna žmonių gyvenimuose: "tiesės grožis yra neprilygstamas, nes joje dėl atlaidžios ir teisingos tvarkos išsilydo visi vingiai ir pinklės. Keliams pavyksta tai padaryti, kalbėjo, tačiau gyvenime yra kitaip. Nes žmonių širdys nevaikšto tiesiai, ir jų kelyje nėra tvarkos." Taigi jis nutiesė lenktynių kelią, kuris iš tiesų buvo jo gyvenimo kelias. O mano? Žmogus, kad liktų tikru žmogumi, privalo užsiimti tuo, kas jį labiausiai džiugina, kas labiausiai kutena viduj, kas naktį leidžia užmigti su šypsena laukiant ryto. Na, kuo tikrai neabejoju - kad mane džiugina knygos. Žinoma, naktį užmigti jos nepadeda. :) Tačiau džiugina, be proto džiugina. Kai skaitau, jaučiuosi ypatingai. Kai skaitau, aplinkui nebegali nutikti nieko baisaus. "Tavo darbas yra tas, kurį dirbi nejausdamas nuovargio". Jeigu egzistuotų toks darbas - knygų skaitymas, - gyvenimas man būtų tobulas. :) Niekada nevarginantis darbas... Niekada nevarginantis gyvenimas...
O kad viskas būtų taip paprasta...
O gal mano gyvenimo kelias - surasti savo gyvenimo knygą? Perskaityti milijonų milijonus ir tarp jų atrasti tą vienui vienintelę?.. Vienui vienintelę, kurioje parašytas mano gyvenimas...

Ir dar!
"jei myli tą, kuris myli tave, niekada nepaniekink jo svajonių"
!
Dedu šauktuką, nors Baricco jų nemėgsta. :)