Visai nesižaviu tuo, kad muzikantai ir šiaip žmonės, kuriuos rodo per televizorių, puola vienas po kito leisti knygas. Dažniausiai jie net neturi ką pasakyti, tad rašytojais pasijaučia bent surašę tuntą receptų. Svarbiausia - pasireklamuoja. Bet apie Jurgą taip galvoti nenoriu. Tikiu, kad jos galvoj kunkuliuoja tiek daug kūrybinių idėjų, kad jas būtinai reik kažkur užrašyt, kad nepabėgtų.
Noras parašyti knygą Jurgą užklupo Alpių kalnuose. Sėdėjo ant akmens, žiūrėjo į upę ir pajautė begalinį norą parašyti kokį rimtą romaną. Tačiau pirštai vis dėlto pradėjo raityti "Seniai seniai, prieš kokį pusmetį, šalia žalios kaip agurkų sriuba kūdros"... Taigi 2008m. Jurga Šeduikytė literatūroje debiutavo kaip pasakos žanro kūrėja. Nuo tų pačių metų ši knygelė ir guli mano lentynoje. Nusipirkti ją susigundžiau vieno koncerto metu, nes pagalvojau, kad labai jau smagu turėti knygą su autografu. Taigi vos atsivertus knygą, man iškart nusišypso žodžiai: "Arūnei nuo Jurgos iš pasakų pievelės. Nesuauk!" Aš, be abejo, klausau - jokiu būdu nenoriu suaugti. Bet knygą į rankas pribrendau paimti tik vakar, kai prieš miegą labai užsimaniau pasakos.
Tai pasaka apie du draugus: neįprastai žalios spalvos katinėlį Pašiauštą ir žaltį, vardu Sliekas, kuris mėgo klausytis Tylos. Apie jų nuotykius Žmonių Kieme ir Gyvūnų Miške. Apie jų didįjį nuotykį - kelionę ieškoti Lobių krūvos ir Baisozauro paslapties išsiaiškinimą.
Labai smagūs, jaukūs ir skambūs sakiniai. Ir kiekviename jų tiesiog šėlsta fantazija. Jau vien kokie žaismingi veikėjų vardai: katinukas RaMiau, Furfuliukai, Baisozauras, Voverytė KoveRytė, kurmis Murmis, vabalas Kabalas, apuokas Gūglas ir t..t... Labiausiai man patiko Slieko filosofiniai pamąstymai, pavyzdžiui: "Prieš didelį Nieką mažas Niekutis nieko nereiškia. Niekas yra nuspėjamas, kitaip nei Kažkas. Ten, kur yra Kažkas, jau yra įdomiau, ir Niekas su tuo nesiginčija. Jei Kažkas yra mažas, tuomet jis tampa panašus į Niekutį ir Niekas jo nebijo..."
Ir vis dėlto man kažko šioje pasakoje pritrūko. Tik niekaip negaliu įvardinti ko. Liko kažkoks neprisipildęs iki galo jausmas. Įžvelgiau kelias prasmes: kaip gerai turėti draugą - dviese lengviau įveikti visas kliūtis ir kaip svarbu įveikti savo baimes. Tačiau vis vien jaučiuosi, tarsi neišgirdusi to emocinio moralo, kuris slypi kiekvienoje pasakoje.
Dar kelios įdomybės apie šią knygą, kad ją iliustravo pati Jurga, o rašydama niekada nežinojo, kas bus toliau, kaip viskas pasisuks. Taigi jai pačiai ši pasaka - didžiausias netikėtumas ir staigmena. Na, o man didžiausias netikėtumas skaitant buvo tai, kad visąlaik ausyse aidėjo Jurgos balsas. Tikrai tikrai nemeluoju, kad ir kaip keistai tai skamba. Tarsi ne aš skaityčiau, o pati Jurga. Tad kad nebetūnotų tas balsas pasislėpęs ausyse, o lietųsi visame kambaryje, klausau kitą Jurgos "pasaką" - Koralų pasaką. Skanaus ir Jūsų ausims!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą