Allesandro Baricco "City": o gal stovėti vietoje lygiai taip pat gražu kaip keliauti?

Mėgstu knygas, turinčias savo istoriją. Todėl dažniausiai jas perku iš jau skaitytų knygų knygynų arba tiesiog iš žmonių. Tokios būna ypatingos dar net neatverstos. Tokiose knygose - ne tik puslapiuose įrašyta istorija, jau pačios knygos būna istorija. Kai kurios keliavusios iš rankų į rankas, kai kurios pragulėjusios metų metus lentynose taip ir neatverstos, kai kurios nenorom atsisveikinusios su šeimininkais (visi mirštam).. Knygos turi likimus, kaip ir žmonės. Ir savo asmenines gyvenimo istorijas. Man visada labai gera apie tai galvoti. Ir dar labai mėgstu kiekvienai namo parsineštai knygai pasakyti, kaip kokiam mažam gyvūniukui, kuriuo nuo šiol rūpinsiuos: "Tu tikrai gerose rankose". :) Mano lentynose esantis Baricco "City" egzempliorius taip pat turi šiokią tokią istoriją. Ji, aišku, kaip ir visos istorijos, prasidėjo istorijos neturėjimu. Iš leidyklos atkeliavo į knygyną. Bet galiausiai pateko į vienos mergaitės rankas. Tos mergaitės rankose "City" nukeliavo į Norvegiją, į nuostabaus grožio Bergeną. Prisižiūrėjo vandenimis plaukiojančių namų, žaliuojančių slėnių, įkvėpė begalybės jausmo ant fiordų ir sugrįžo atgal namo - į Lietuvą. Dabar fiordais ir vėjais kvepianti "City" - mano rankose. Ačiū mamai Ievai, mano geriausiai trijų metų kategorijos draugei - išdykėlei Domicelei ir visada besišypsančiam Rapoliukui. Jei ne jie, nežinau, kada būtų aplankęs malonumas atsiversti "City". Juokinga istorija. Metų metus galvojau, kad tą knygą jau turiu. Pasirodo, mane klaidino tai, kad Almos litteros išleistos "Aistrų pilys" ir "City" (abi 2007m.) yra beveik identiškais viršeliais. Turėjau tik "Aistrų pilis", bet galvojau, kad turiu abi knygas. :)

"City" iš kitų Baricco knygų man labiausiai panaši į "Aistrų pilis" - daugybe veikėjų, daugybe istorijų, daugybe siužetinių linijų. Skaityti turi labai susikaupus, kad istorijos nesusipainiotų. Vyrauja trys siužetinės linijos. Pirmoji ir pagrindinė, be kurios nebūtų kitų dviejų - tai istorija apie vaiką genijų Gouldą, kuris būdamas vienuolikos jau apsigynė universitete diplominį darbą iš teorinės fizikos, apie jo gyvernantę Šatsi, kuri nešiodavo rankinuką su užrašu "Apsaugokim Žemės planetą nuo lakuotų kojų nagų" ir nepaleisdavo iš rankų diktofono, į kurį įrašinėdavo vesterną, apie Pumerangą ir Dyzelį - geriausius Gouldo draugus, vieną nebylį, kitą milžiną storulį, deja, nematomus draugus. Įdomu tai, kad tai pirmoji Baricco knyga, kurioje veiksmas vyksta šiomis dienomis, kai jau yra telefonai, televizoriai ir automobiliai, - bent jau šioje siužetinėje linijoje. Kiti du ryškūs pasakojimai - Šatsi kuriamas vesternas apie miestelį, kuriame neegzistuoja laikas, ir Gouldo lūpomis papasakota bokso istorija. Smagiausia, kad bokso istorija pasakojama tik tada, kai Gouldas sėdi tualete. Kai pasigirsta nuleidžiamo vandens garsas, istorija nutrūksta. Taigi - realybė, vesternas ir bokso istorija. Ir viskas suplakta į vieną. Turi nepasiklyst tarp pasakojimų. Kartais pasiklysti. Bet galiausiai vis vien viskas paaiškėja. Man patinka, kad Baricco knygą būtinai turi perskaityti iki galo, kitaip liksi nieko nesupratęs. Būna knygų, kad jau žinai, kas įvyks už poros puslapių, o Baricco - spėliok nespėliojęs - visų istorijų atomazgos paskutiniuose puslapiuose. Turi kantriai išlaukt. 

Kitas ryškus stiliaus bruožas šioje knygoje - pasakojamojo teksto sakiniai be galo ilgi (kartais perskaitai visą puslapį ištisai ir tik puslapio gale pagaliau pamatai tašką), o dialogų - glausti, lakoniški, vienas kitas žodis. 

Prieš tai mano perskaitytoje Baricco knygoje "Toji istorija" buvo akcentuota, kaip svarbu surasti savo gyvenimo kelią. Šioje gi mane sutrikdė priešinga mintis: ar tikrai būtina ieškoti savo kelio, o gal mes sukurti stovėti vietoje?.. "Viskas būtų daug paprasčiau, jei niekas tau nebūtų įkalęs tos istorijos, kad reikia kažko siekti, jei tave būtų išmokęs jaustis laimingai nesijudinant iš vietos. Visos tos istorijos apie tavo kelią. Surasti savo kelią. Eiti savo keliu. O gal mes sukurti gyventi aikštėje ar miesto parke ir ten praleisti visą savo gyvenimą, gal mes esam kryžkelė, pasauliui reikia, kad mes stovėtume vietoje, būtų katastrofa, jei staiga nueitume savo keliu..." Mažas berniukas Gouldas, už kurį nuspręstas jo kelias. Dvylikametis amžinai vienas universiteto auditorijose su besikeičiančiais 27 profesoriais. Visi kala į galvą, kad jis gaus Nobelio premiją, jis tikras genijus. Jam tereikia mokytis. Mokytis - jo kelias. Tuo tarpu iš vienos kitos detalės (iš jo nebylaus stebėjimo, kaip vaikai žaidžia kamuoliu, dėl draugų stygiaus susikūrus nematomus draugus) atpažįsti, kad Gouldas svajoja ne gauti Nobelio premiją, o būti vaikas. Kai išlaukia momento, kai supranta, kad pats gali rinktis gyvenimą, jis pasirenka: "dabar, kai jau yra didelis, pagaliau gali būti mažas visą likusį gyvenimą". O gal tikrai? Spjaut ant visų kas ką kalba! Gal stovėti vietoje lygiai taip pat gražu kaip keliauti? Jei tik esi laimingas... Koks bebūtų pasirinkimas, svarbiausia būti laimingam.

Dar keletas įdomybių apie "City":

• Romanas Italijoje pirmiausia buvo publikuotas internete, tik vėliau išleistas kaip knyga.

• 2002m. Baricco kartu su prancūzų elektroninės muzikos duetu AIR išleido bendrą CD "City Reading". AIR sukūrė muziką, o muzikos fone pats Baricco skaitė "City" vesterną. Gyvenimas - pilnas staigmenų. Pasirodo, tarp visų draugo CD, lentynoje jaukiai įsitaisęs ir šis. Visiško atsitiktinumo dėka. Pirkdamas (berods, siuntėsi internetu) nė velnio nenutuokė, kas tas Baricco. Galvojo, kad čia toks keistas CD pavadinimas ar kažkas panašaus. Tokia dar viena juokinga istorija. :) Štai toks CD viršelis.

 Pats Baricco apie savo knygą ir apskritai skaitymą:  "Kalbant apie mano kūrybą, "City" galbūt geriausias romanas, kurį aš parašiau. Jis susideda iš istorijų, kurias reikia suvartoti naktį vilkint pižama. Bendrai kalbant apie knygas, aš manau, kad skaitymas yra vienumoje slapčia atliekamas veiksmas, kai niekas mūsų nemato. Skaitymas yra ypatinga mūsų gyvenimo akimirka. Tarkime, kažkuriuo gyvenimo momentu gulėdamas skaitai, po to eini ir atsidarai šaldytuvą - man toks veiksmas labai patinka. Manau, kad mano skaitytojai būtent tai ir atranda mano knygose: atsidaro šaldytuvą - o jisai pilnas. Tai malonus jausmas. Šitaip jie gali turėti mažas naktines šventes vienumoje. O man patinka jiems gaminti šį valgį."

Skanaus! :)

P.S. Draugas sako, kad per daug rašau, todėl neskaito mano įrašų. Liūdna. O aš taip dažnai stengiuos rašyti ne tik apie knygą, bet ir apie gyvenimą.