Allesandro Barrico "Emausas"

Kažkokia kitokia knyga nei visos Baricco knygos. Per lengva stiliaus atžvilgiu. Be supainiotų minčių, nutylėjimų. Mintys per tikslios, per aiškios, per koncentruotos. Tarsi ne jo ranka parašyta.. Bet skaitėsi vis vien įdomiai.

Pasakojimas sukasi apie jaunuolius, gyvenančius skirtinguose pasauliuose, propaguojančius skirtingas vertybes. Viename fronte atsiduria keturi šešiolikos - septyniolikos metų vaikinai (Luka, Bobis, Šventasis ir pasakotojas, kurio vardas neįvardintas), kurie bando gyventi labai pavyzdingą gyvenimą: vaikšto giedoti į bažnyčią, savanoriškai slaugo senelius vargšų ligoninėje, pasiryžę lytiškai nesantykiauti iki vestuvių. Kitame - paauglė Andrė, besitrankanti po barus, atsiduodanti kiekvienam - iš pradžių tėvui, po to sūnui. Kas įvyksta šiems dviems skirtingiems pasauliams susidūrus ir kokios skausmingos susidūrimo pasekmės? Andrė įtraukia vaikinus į savo laisvą, palaidą gyvenimo būdą, keisdama jų mąstymą ir elgesį. Kaip vienui vienas žmogus padaro įtaką daugybei: Luka nusižudo, Bobis įninka į kvaišalus, Šventasis tampa žmogžudžiu. Bet jokiu būdu nereikia kaltinti Andrės. Kiekvienas pasirenka, ar jis susilaikys nuo pagudų, ar joms pasiduos. Jei pasiduos, vadinasi, jis buvo sutvertas pagundai: "Pasak jo, niekad nebuvęs kitoks, prieš sutikdamas Andrę, nes visada buvome tokie. Vadinasi, neturime jausti jokio ilgesio nei ieškoti kelio atgalios." Tai, kokiais mes stengiamės būti ar norim būti, dar nereiškia, kad tokie ir esam. Kartais taip tik apgauname patys save.

Knygoje labai svarbus Emauso įvaizdis. Be abejo, jis yra metaforiškas. Nes knygos pasakojimas vyksta šiais laikais, o Emausas - tai biblinis kaimelis, buvęs netoli Jeruzalės. Pasak Evangelijos pasakojimo, trečią dieną po Kristaus nukryžiavimo du jo mokiniai žygiavo į Emausą, pakeliui sutiko žmogų. Tai buvo Mesijas, bet jie  jo nepažino. Pažino jau praėjus kiek laiko, kai per vakarienę jis ėmė laužyti ir dalinti duoną. Gyvenime juk taip pat: "Savo mažose širdyse puoselėjame dideles viltis ir galų gale einame kaip tie mokiniai į Emausą, akli, šalia draugų ir mylimųjų, jų nepažindami - kliaudamiesi Dievu, nebesuvokiančiu, kas Jis toks. Todėl, žengę pirmuosius žingsnius, einame prie tikslo, bet niekada nesuvokiame to kelio prasmės".
Evangelijoje neįvardinta, ko Kristaus mokiniai keliavo į Emausą. Svarbiausia ne kelionė į jį, o pati kelionė. Kai keliauji, kad atsidurtum kuo toliau nuo rūpesčių ir skausmo. Taip kelionė į Emausą tapo simboline. Amerikiečių rašytojas ir teologas Frederikas Buechneris Emausą aiškina kaip „vietą, į kurią einame turėdami tikslą pabėgti, išvengti akistatos su tikrove – barą, kiną, nesvarbu kas tai bebūtų; vietą, kur nuleidžiam rankas ir sakom: „Tepasikaria visi tie reikalai. Vis tiek nėra jokio skirtumo...“ Emausas gali būti naujų rūbų pirkimas, nauja mašina, rūkymas, antrarūšio romano skaitymas ar net tokio parašymas. Emausu gali būti ėjimas į bažnyčią sekmadienį. Emausas yra tai, ką mes darom ar sakom, kad užmirštume, jog pasauliui nieko nėra šventa: kad netgi išmintingiausi ir drąsiausi ir mylimiausi miršta; kad netgi kilniausios žmonių turimos idėjos – idėjos apie meilę, laisvę ir teisingumą – visuomet iškreipiamos savanaudiškų žmonių ir savanaudiškų tikslų.“ Šis aiškinimas visiškai tinka ir Baricco knygos kontekste. Tų keturių jaunuolių vaikščiojimas į bažnyčią, senukų lankymas ligoninėje ir visi kiti pavyzdingi darbai tebuvo kelionė į Emausą.

Taip. Kelionė į Emausą - tai visa, ką darome, norėdami pabėgti nuo rūpesčių, nuo tikrovės, nuo pačių savęs. Taip ir yra. Ir knygoj. Ir gyvenime.