Alessandro Baricco "Šilkas": Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta.

Alessandro Baricco (g. 1958m.) - vienas populiariausių šių laikų italų rašytojų pasaulyje. Pagal baigtas studijas - filosofas, muzikantas, muzikos kritikas. Ir tai labai atsispindi jo kūryboje: sakiniai melodingi, o juose slypi išmintis.

 65 trumpučiai skyreliai. Apie vyrą, kuris keliauja per pasaulį dėl šilko. Apie šilko kelią, kuris išjudina, rodos, nepajudinamus vyro jausmus savo moteriai. Veiksmas vyksta 19a., kuomet dar nebuvo lėktuvų, o į tolimas keliones buvo leidžiamasi arklių traukiamomis karietomis, traukiniais ar kinkomais šunimis... Prancūzas Ervė Žonkūras keliauja į Japoniją pirkti šilkaverpių kiaušinėlių, kad išgelbėtų kaimą nuo bado. Namie jo laukti lieka mylima žmona Elena. Tačiau Japonijoje jis pamato nerytietiškų akių ir mergaitiško veido moterį. Nors niekada su ja nesišneka, netgi niekada neišgirsta jos balso, tačiau jos paveikslas vis labiau grimzta į jo mintis. Keturios kelionės. Keturi išvykimai, keturi sugrįžimai. Ir kiekvieną kartą Ervė grįžta vis labiau pasikeitusiu vidumi, išdraskytu vidumi, pilnu prieštaringų minčių. Elena nujaučia apie kitą moterį, bet tyli. Apskritai Elena man pasirodė pats brandžiausias personažas šioje knygoje: subtili, trapi, tačiau nuolanki, tyliai atleidžianti, laukianti ir mokanti priimti. Nors "ji labiausiai už viską pasaulyje norėjo būti tąja moterimi." Tąja, kuri visąlaik gyvena jos vyro mintyse. Svarbiausia šioje knygoje, mano manymu, kelionė dviejų žmonių jausmų labirintu. Vyras ir žmona išgyvena skirtingus jausmus: vyras - įsimylėjęs kitą moterį, nutolęs nuo savosios, susvetimėjęs, moteris - tyliai kenčianti, bet atleidžianti ir laukianti.  Pasiklydę, pasimetę, išbandomi, kad du jausmų keliai susieitų į vieną bendrą kelią.
Knygos stilius mane pakerėjo. Daug pakartojimų, daug nutylėjimų. Nedaugžodžiaujama. Trumpi sakiniai, už kurių slepiasi didelės mintys. Neišsiplečiama aprašinėjant įvykių aplinkybes ar veikėjų vidinius apmąstymus. Veikėjų vidinių būsenų atspindžiai - viename kitame žodyje, viename kitame sakinyje, pavyzdžiui: "Tu buvai miręs. Ir pasaulyje man jau nebuvo nieko gražaus"; "Tai keista kančia. Mirti iš ilgesio dėl kažko, ko niekad jau nepatirsi". "Šilko" stilius yra puikus pavyzdys, kai pasakant mažiau, iš tiesų pasakoma daugiau.
Man pasisekė, nes spėjau pagriebti ypatingą "Šilko" egzempliorių. Tai unikalus "Tytos albos" leidimas, paruoštas pagal Japonijoje ir Kinijoje gimusią knygrišystės tradiciją. Ten knygoms spausdinti buvo naudojamas labai plonas rankų darbo popierius, todėl spauda ant viengubo lapo iš abiejų pusių buvo neįmanoma. Taigi ir mano turimame egzemplioriuje tekstas atspausdintas tik ant vienos lapo pusės, lapas perlenktas pusiau ir rankomis įrištas japonišku įrišimo būdu. Tokiu būdu knygos forma šiek tiek priartėjo prie knygos turinio. Daug kas sako, kad knygos skirtos skaityti ir jokių mandrumų su jomis nereikia išsigalvoti. O man visai smagu turėti vieną kitą ir mandrą knygą. :)

Tikrai nežinojau, bet netyčia atradau, kad knyga 2007m. buvo ekranizuota. Filmas tokiu pačiu pavadinimu kaip ir knyga. Režisierius - Franois Girard. Toks pat lėtas ir lyriškas kaip knyga. Tik filme kalbama daugiau nei knygoje. :) Manau, tai vienas tų filmų, kuris ne prastesnis už knygą. Penas akims! Net galva svaigo nuo vaizdų grožybės!



***
Pats Baricco apie "Šilką" sakė: "Visos istorijos turi savo muziką. Šios istorijos muzika balta. Tai svarbu paaiškinti, nes balta muzika yra keista muzika. Kartais ji trikdo. Ji grojama tyliai, pagal ją šokama lėtai. Kai grojama gerai, tada tarsi girdi grojant tylą ir, žvelgiant į tuos, kurie šoka, kurie juda kaip dievai, atrodo, jog jie nejuda. Velniškai keblus dalykas toji balta muzika..."

Šių žodžių ir šilko lengvumo verta muzika. Man...