"Nemigos žaidimai"

                         jau tada buvau trenkta
                         per nemigos duobutę.
                         gryčios lubos buvo žemos,
                         mamos rankos, keliančios
                         aukštyn.
                         aš - dar kūdikis.
                         negaliu prisimint, ar
                         skaudėjo.
                         bet tada ir pradėjau juos matyti.
                         būdavo, kol išsikalbu su visais,
                         kol pažiūriu kiekvienam
                         į akis -
                         ilgai neužmigdavau.
                         o dabar štai tyli visi,
                         nė vienas nepasirodo -
                         nors žinau, yra -
                         todėl vis tiek neužmiegu

Atsisveikinti gali tik tie, kurie buvo susitikę

Viskas jau yra buvę. Viskas jau nutikę šitiek kartų. Šitas miestas. Šitie mes. Tose pačiose gatvėse. Tuose pačiuose posūkiuose. Niekada nesusitinkantys.
Tik aš, vis šaukianti:
- Tu tikrai man!
Tik tu, vis šaukiantis:
- Bet tu ne man!

Anapus šitų kambario sienų, anapus šitos žiemos ir pavasario, anapus mano troškimų - kas manęs laukia? Kas, jei ne tu?