jau tada buvau trenkta
per nemigos duobutę.
gryčios lubos buvo žemos,
mamos rankos, keliančios
aukštyn.
aš - dar kūdikis.
negaliu prisimint, ar
skaudėjo.
bet tada ir pradėjau juos matyti.
būdavo, kol išsikalbu su visais,
kol pažiūriu kiekvienam
į akis -
ilgai neužmigdavau.
o dabar štai tyli visi,
nė vienas nepasirodo -
nors žinau, yra -
todėl vis tiek neužmiegu
2013 m. gruodžio 20 d., penktadienis
2013 m. gruodžio 14 d., šeštadienis
Atsisveikinti gali tik tie, kurie buvo susitikę
Viskas jau yra buvę. Viskas jau nutikę šitiek kartų. Šitas miestas. Šitie mes. Tose pačiose gatvėse. Tuose pačiuose posūkiuose. Niekada nesusitinkantys.
Tik aš, vis šaukianti:
- Tu tikrai man!
Tik tu, vis šaukiantis:
- Bet tu ne man!
Anapus šitų kambario sienų, anapus šitos žiemos ir pavasario, anapus mano troškimų - kas manęs laukia? Kas, jei ne tu?
Tik aš, vis šaukianti:
- Tu tikrai man!
Tik tu, vis šaukiantis:
- Bet tu ne man!
Anapus šitų kambario sienų, anapus šitos žiemos ir pavasario, anapus mano troškimų - kas manęs laukia? Kas, jei ne tu?
2013 m. spalio 25 d., penktadienis
apie poetus ir jų žmonas. bet ne tik apie tai
Iš vakarykščio Valentino Sventicko ir Viktorijos Daujotytės pokalbio Lietuvos rašytojų sąjungoje, kur buvo pristatyta Viktorijos Daujotytės monografija apie Marcelijų Martinaitį "Boružė, ropojanti plentu":
Jis: Poetai pasirenka geras žmonas!
Ji: Ne, tai geros žmonos pasirenka poetus!
O jei be pajuokavimų, aš dievinu klausytis Viktorijos Daujotytės. Ji tokią ramybę, tokią šilumą ir tokią išmintį transliuoja. Imdama autografą, pasiskundžiau, kad aš per toli nuo literatūros, o taip norėtųsi arčiau, visai arti. Tai sakė, uoj ne, literatūra juk niekad mūsų nepalieka. Po renginio eidama namo tik apie tai tegalvojau. Kad štai lyginu sijonus ir visąlaik svajoju, kokią knygą tuo metu skaityčiau. Bet gal jei sijonai apsikeistų vietomis su knygomis, gal tada mano gyvenimas pargriūtų? Gal ne veltui taip sudėliota? Ir vieną akimirką netgi nusiraminau. Nes dar ji priminė: pabandykim įsivaizduoti Sizifą laimingą.
Jis: Poetai pasirenka geras žmonas!
Ji: Ne, tai geros žmonos pasirenka poetus!
O jei be pajuokavimų, aš dievinu klausytis Viktorijos Daujotytės. Ji tokią ramybę, tokią šilumą ir tokią išmintį transliuoja. Imdama autografą, pasiskundžiau, kad aš per toli nuo literatūros, o taip norėtųsi arčiau, visai arti. Tai sakė, uoj ne, literatūra juk niekad mūsų nepalieka. Po renginio eidama namo tik apie tai tegalvojau. Kad štai lyginu sijonus ir visąlaik svajoju, kokią knygą tuo metu skaityčiau. Bet gal jei sijonai apsikeistų vietomis su knygomis, gal tada mano gyvenimas pargriūtų? Gal ne veltui taip sudėliota? Ir vieną akimirką netgi nusiraminau. Nes dar ji priminė: pabandykim įsivaizduoti Sizifą laimingą.
2013 m. spalio 14 d., pirmadienis
škac, mirtie, škac
Kiekvienąkart, kai pagalvodavau, kad jau mano eilė, už mane numirdavo kas nors kitas.
Kai jis tada mane vežė motociklu, sakiau, kažkoks keistas nakties kvapas, užteks, toliau nebevežk. O ji be galo mėgo vėją plaukuose, todėl prašė pavežt kiek toliau. Bet jis nuvežė per toli. Iki pat negrįžimo.
O ta kita buvo pametusi galvą dėl vieno vaikino. Atsekė iš paskos. Tabalavom trupančiais gyvenimais ant trupančios Barbakano sienos. Alaus pilnom akim. Staiga pakilau. Tu visada žiūri į kitas, niekada - į mane. Ir šiaip, naktis smirdi pridegusia pica. Gana, sakau, išeinu. Sustabdė skambutis. Pasakė, nebėra žmogaus, nebebus, nors man gal net ir nebuvo.
O tas Jonas būti Jonu nustojo per Jonines. Tų metų naktį šventu virtusiu ežero vandeniu plaukė patys liūdniausi vainikai. Visi į skirtingas puses. Tais metais nė viena neištekėjo. Bet prieš tai, pamenu, jie gulėjo pievoj, žolė nebuvo aukšta, tad viską galėjom matyti: jo pirštai iš lėto keliavo jos plaukų, akių ir lūpų takais. Juokėmės. Sakėm, mes tai tikrai taip niekada nedarysim. Viskas, ko labiausiai tada jis norėjo, išragauti jos lūpas. Nemirti neišragavus. Viską mačiau ir tada, kai jis brido į ežerą, kaip jį nešė ant rankų - gležną kaip kūdikį, dvimetrinį. Kaip jis pakilo, bandė šypsotis ir grįžo atgal į dugną.
O tas vaikystės draugas, su meilės laiškeliu kišenėj, kai ėjo kartis, man rodos, jis netikėjo, kad mirtis išvis būna. Galvojo, pabandysiu, ir tada jinai grįš. Naktis buvo kiek pritvinkusi nerimo. Bet vėjas slėpė visas savo blogąsias puses. Net lietūs neverkė. Nerimą atsinešė žmogus. Susiraizgę šakos mylėjosi. Ir tik ta vienintelė, likusi be meilės nakties, priversta siūbuoti sunkų meilės laiškelį, lengvą žmogaus kūną, aimanavo: durneli durneli, nejaugi tau niekas nesakė, kad dėl meilės negalima mirti. Dėl meilės reikia nebijoti gyventi.
O aš? Aš jau nebežinau, ar dar kas nors už mane benumirs. Tu į mane neprabyli ir įsčios tyli per ilgai, plevenu tokia per lengva, tokia tuščia po kambarį, tik už lango varnėnas: karrr karrr. Bet mirti vis tiek nesinori.
Kai jis tada mane vežė motociklu, sakiau, kažkoks keistas nakties kvapas, užteks, toliau nebevežk. O ji be galo mėgo vėją plaukuose, todėl prašė pavežt kiek toliau. Bet jis nuvežė per toli. Iki pat negrįžimo.
O ta kita buvo pametusi galvą dėl vieno vaikino. Atsekė iš paskos. Tabalavom trupančiais gyvenimais ant trupančios Barbakano sienos. Alaus pilnom akim. Staiga pakilau. Tu visada žiūri į kitas, niekada - į mane. Ir šiaip, naktis smirdi pridegusia pica. Gana, sakau, išeinu. Sustabdė skambutis. Pasakė, nebėra žmogaus, nebebus, nors man gal net ir nebuvo.
O tas Jonas būti Jonu nustojo per Jonines. Tų metų naktį šventu virtusiu ežero vandeniu plaukė patys liūdniausi vainikai. Visi į skirtingas puses. Tais metais nė viena neištekėjo. Bet prieš tai, pamenu, jie gulėjo pievoj, žolė nebuvo aukšta, tad viską galėjom matyti: jo pirštai iš lėto keliavo jos plaukų, akių ir lūpų takais. Juokėmės. Sakėm, mes tai tikrai taip niekada nedarysim. Viskas, ko labiausiai tada jis norėjo, išragauti jos lūpas. Nemirti neišragavus. Viską mačiau ir tada, kai jis brido į ežerą, kaip jį nešė ant rankų - gležną kaip kūdikį, dvimetrinį. Kaip jis pakilo, bandė šypsotis ir grįžo atgal į dugną.
O tas vaikystės draugas, su meilės laiškeliu kišenėj, kai ėjo kartis, man rodos, jis netikėjo, kad mirtis išvis būna. Galvojo, pabandysiu, ir tada jinai grįš. Naktis buvo kiek pritvinkusi nerimo. Bet vėjas slėpė visas savo blogąsias puses. Net lietūs neverkė. Nerimą atsinešė žmogus. Susiraizgę šakos mylėjosi. Ir tik ta vienintelė, likusi be meilės nakties, priversta siūbuoti sunkų meilės laiškelį, lengvą žmogaus kūną, aimanavo: durneli durneli, nejaugi tau niekas nesakė, kad dėl meilės negalima mirti. Dėl meilės reikia nebijoti gyventi.
O aš? Aš jau nebežinau, ar dar kas nors už mane benumirs. Tu į mane neprabyli ir įsčios tyli per ilgai, plevenu tokia per lengva, tokia tuščia po kambarį, tik už lango varnėnas: karrr karrr. Bet mirti vis tiek nesinori.
2013 m. spalio 12 d., šeštadienis
(ne) užmiegu
Prieš kelionę traukiniu į kaimą, kur užaugau, tik dabar vis labiau nežinau, ar išvis tada gyvenau (o ar dabar gyvenu?), būtinai norėjau nusipirkti "Literatūrą ir meną" (spalio 11 dienos numerį). Patirti nepatirtą poetinį Druskininkų rudenį. Galvojau, bus labai gražu. Pro akis, įbestas į langą, plauks rudenio miškai - tokie poetiški. Pro akis, įbestas į popieriaus lapą, plauks poezija - dabar tokia rudeniška. Labai norėjau. Aplėkiau tris senamiesčio spaudos kioskus. Radau. Laimei ir sielvartui.
Dvi valandas ir vienuolika minučių. Lygiai tiek laiko strigo gumulas gerklėj, tai nusileisdamas kažkur po šonkauliu (labiau kairiau), tai vėl pakildamas. Lygiai tiek laiko žmonės vis atsisukdavo, bijodami, kad teks bristi į tvinstančias akių upes. Išsitraukiau bandelę. Rijau dideliais kąsniais. Ne ne, Arūne, žiūrėk, koks stiprus skausmas per ryklę ir stemplę, o dabar ir skrandy gali užčiuopti tą nesukramtytą sopulį. O eilėraštį skaudėjo vis tiek labiau.
Tada laikas baigėsi. Išlipau. Privalėjau neverkti. Tik dabar, kai namas sumigo, o aš atvirom akim tam pačiam kambary, kur kažkada maža spurgytė kalbindavau Dievą, spoksau į lubas ir bandau įžiūrėti per skruostus riedančią prasmę. Ne, Dievas niekada taip ir neatsiliepė.
Labanakt, Mindaugai. Aš labai gražiai įsivaizduoju tavo miegą.
Mindaugas Nastaravičius
judesys vietoje
kai man buvo kokie dešimt metų, geltonas
moskvičius pervažiavo mūsų šunį topsiką
šiek tiek paverkiau, bet paskui jau nebeverkiau,
nes reikėjo imtis veiksmų, kažkokio judesio
pakėliau topsiką nuo asfalto, nunešiau už namo
ir atsiguliau šalia, nes žinojau, ką reikia daryti:
turiu užsimerkti, labai patikėti, ir kai atsimerksiu,
topsikas vėl kvėpuos, kvėpuos ir kvėpuos
kai man buvo kokie penkiolika metų, gulėjom
su tėvu prie laužo, degė tada mudviejų akys
ir tėvas pasakė, kad viskas, kad jo gyvenimas
yra pasibaigęs, tada užsimerkiau
tada atsimerkiau, bet tėvas tebežiūrėjo
į laužą, tebedegė jo ir žarijų akys
kai man buvo lygiai dvidešimt, gulėjau
šalia tavo antkapio ir nepajėgiau užsimerkti
galvojau, kad viskas, kad gyvenimas pasibaigė,
pakėliau save ir nusinešiau į laužą
bet šiąnakt vis dar esu ir žinau, kad jeigu staiga
atsimerkčiau, niekas nebūtų pasikeitę
nesujudėtų ir tada, jeigu atsimerkčiau iš lėto,
jeigu niekad daugiau neatsimerkčiau
todėl guliu užsimerkęs, klausaus, kaip kvėpuoji,
o tada - su viskuo susitaikęs - užmiegu
2013 m. spalio 4 d., penktadienis
Lygiai du
Lygiai dveji metai praėjo, kai skaitydama nebepasilieku savęs tik sau, kai noriu papasakoti ir kažkam daugiau: tam, kuris išgirs, ir tam, kuris net neklauso.
Tiesa, kartais kalbos apie knygas virsta kliedesiais apie pačios gyvenimą. Bet taip tuo metu norisi. Pirštams, kurie taip pat dažnai nuveda į atradimus, kaip ir kojos. Galvai, pilnai prisiminimų. Dažniausiai skaudančių. Nes viskas, kas praeina, skauda - ypač, jei buvo gera. Gal net mėnuliui. Tai nutolstančiam, tai prie manęs priartėjančiam.
Ta proga - pats pirmutinis įrašas. Apie tai, kuo tikiu ligi šiol.
Išgerkit vyno šiandien už mane. Ar bent kakavos.
2013 m. spalio 3 d., ketvirtadienis
Maška - bulvių lauko karalienė
Nesvarbu, kuris rugsėjo šeštadienis išpuldavo, bulvių kasti nenorėdavau niekada. Niekada ir nekasdavau. Vis taikydavausi arčiau Maškos. Glostydavau jos nosį. Krisdavau į jos akių rūkus. Ir vis jai į ausį:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?
Dar dabar bulvėmis krentu iš Maškos akių. Taip sunkiai vis dunkteliu į žemę. Pašoku. Po to kiekvieno dunkt. Ir jau į rūką virš lovos:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?
O juk jau spalis. Jau nebėra bulvių laukų. Kaip nebėra ir Maškos. Kaip niekada nebebus.
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
- o kas toliau?
- ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
(Donaldas Kajokas)
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?
Dar dabar bulvėmis krentu iš Maškos akių. Taip sunkiai vis dunkteliu į žemę. Pašoku. Po to kiekvieno dunkt. Ir jau į rūką virš lovos:
- Ar pavargai, Maška? Ar pavargai, bulvių lauko karaliene?
O juk jau spalis. Jau nebėra bulvių laukų. Kaip nebėra ir Maškos. Kaip niekada nebebus.
nuo karuselės rato atitrūkęs
per naktį parku vaikščiojo arkliukas
taip jau nutiko kad tą pačią naktį
po parko rūką braidžiojo vienatvė
- o kas toliau?
- ar neužtenka: rūkas
naktis vienatvė ir arkliukas
(Donaldas Kajokas)
2013 m. rugsėjo 28 d., šeštadienis
Kaip kažkas stumtelėjo mano petį ir aš atsidūriau prie Jono Meko
Tokie tat buvo mano pietūs rugsėjo 18-osios dieną. Užkandžiavau Jonu Meku. Juo ir užsigėriau.
VDU studentai lituanistai tądien buvo kiek laimingesni už kitus studentus. Laimingesnė buvau ir aš. Nors ir ne studentė. Iš anksto neplanavau. Taip susidėliojo, kad tądien kaip tik dirbau Kaune. Ir kaip tai pavadinti? Atsitiktinumu? Ar vis dėlto kažkas stovi man prie peties ir vis stumteli, kad atsidurčiau ten, kur tądien būčiau kiek laimingesnė?
Laisvės alėjoj lynojo. Salėj buvo taip tvanku, kad ir studentų burnos prakiuro. Ėmė lynoti nesusipratimo klausimais. Kartais prunkštelėdavau ir susigėsdavau nuo tų klausimų. Bet vėl visiškai nusiramindavau nuo atsakymų.
- Ar jūs nepavargstat Niujorke?
- Ar jūs nepavargstat Kaune?
- Kuo Kaunas pasikeitė nuo paskutinio jūsų apsilankymo čia (berods, 15 metų praėjo)?
- Lietus vis dar toks pat.
- Kuria kalba dažniausiai kalbatės su žmonėmis?
- Ta, kuria susikalbu.
Dabar prunkštelėti galiu tik iš savęs. Pačiai gi rūpėjo tik vienas klausimas: kokie jo katinų vardai. Nepaklausiau, be abejo... Bet man atrodė, kad jis kaip tik to ir atėjo. Pasidalinti kasdienės buities būtimi. Nepasidavė provokacijoms ir nepasakojo apie Lenonus, Varholus ar nuveiktus didelius darbus. Į klausimą dažnai atsakydavo klausimu. O tai labai didelis ženklas, kad rūpestis kitu jam svarbiau nei rūpestis savimi. Buvo justi, kad jis tiesiog susitiko su draugais paklausti, kaip jie laikosi, ir papasakoti, kaip laikosi pats. Kai lyja. Ir kai nebelyja. Kad kartais vis dar paklauso Mocarto. Ir kad dabar skaito Kamiu "Svetimas".
Aš negalvoju. Aš tiesiog gyvenu. Taip sakė Mekas. Norėčiau ir aš taip. Norėčiau. Aš gi dažniausiai negyvenu. Tik galvoju.
VDU studentai lituanistai tądien buvo kiek laimingesni už kitus studentus. Laimingesnė buvau ir aš. Nors ir ne studentė. Iš anksto neplanavau. Taip susidėliojo, kad tądien kaip tik dirbau Kaune. Ir kaip tai pavadinti? Atsitiktinumu? Ar vis dėlto kažkas stovi man prie peties ir vis stumteli, kad atsidurčiau ten, kur tądien būčiau kiek laimingesnė?
Laisvės alėjoj lynojo. Salėj buvo taip tvanku, kad ir studentų burnos prakiuro. Ėmė lynoti nesusipratimo klausimais. Kartais prunkštelėdavau ir susigėsdavau nuo tų klausimų. Bet vėl visiškai nusiramindavau nuo atsakymų.
- Ar jūs nepavargstat Niujorke?
- Ar jūs nepavargstat Kaune?
- Kuo Kaunas pasikeitė nuo paskutinio jūsų apsilankymo čia (berods, 15 metų praėjo)?
- Lietus vis dar toks pat.
- Kuria kalba dažniausiai kalbatės su žmonėmis?
- Ta, kuria susikalbu.
Dabar prunkštelėti galiu tik iš savęs. Pačiai gi rūpėjo tik vienas klausimas: kokie jo katinų vardai. Nepaklausiau, be abejo... Bet man atrodė, kad jis kaip tik to ir atėjo. Pasidalinti kasdienės buities būtimi. Nepasidavė provokacijoms ir nepasakojo apie Lenonus, Varholus ar nuveiktus didelius darbus. Į klausimą dažnai atsakydavo klausimu. O tai labai didelis ženklas, kad rūpestis kitu jam svarbiau nei rūpestis savimi. Buvo justi, kad jis tiesiog susitiko su draugais paklausti, kaip jie laikosi, ir papasakoti, kaip laikosi pats. Kai lyja. Ir kai nebelyja. Kad kartais vis dar paklauso Mocarto. Ir kad dabar skaito Kamiu "Svetimas".
Aš negalvoju. Aš tiesiog gyvenu. Taip sakė Mekas. Norėčiau ir aš taip. Norėčiau. Aš gi dažniausiai negyvenu. Tik galvoju.
2013 m. rugsėjo 25 d., trečiadienis
Arba manęs išvis nėra, arba manęs per daug
Šiandien aš apsigalvojau. Nebenoriu rudens. Kai megztiniai, skarelės ir paltai sluoksnis po sluoksnio mane suvynioja, tada atrodo - manęs visai nebėra. O žmonės gatvėj vis vien taip spokso, taip spokso, kad pasidaro nebejauku išvis būti. Nes tada rodos, kad manęs jiems per daug.
Iš tiesų viskas dėl palto. Teko atsisveikinti su raudonuoju. Dabar turiu nešioti juodą. Juodą kaip gili naktis. Juodą kaip mirties šešėliai. Kito raudono nusipirkt negaliu. Reikia pirkti daug knygų ir šiek tiek maisto.
Iš tiesų viskas dėl palto. Teko atsisveikinti su raudonuoju. Dabar turiu nešioti juodą. Juodą kaip gili naktis. Juodą kaip mirties šešėliai. Kito raudono nusipirkt negaliu. Reikia pirkti daug knygų ir šiek tiek maisto.
2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis
Vilniaus knygų festivalis 2013
Puikus dalykas tas knygų festivalis. Jau vien todėl, kad į jį ateina tie, kurie tikrai domisi ir tikrai nori ateiti, o ne tie, kurie tik nori, kad kiti pamatytų, jog ir jie buvo atėję. Ir nerėkia niekas ant tavęs perpildytam koridoriuj - ėj, nesistumdyk, - nors iš tiesų pats stumdosi. O jei stumteli, tai tik tyčia pirštu į petį, kad atsisuktum, kad pamerktų akį, nes labai gera vienas kitą matyti, nes labai gera kvėpuoti tuo pačiu literatūrinės laimės oru.
Dar labai smagu, kad festivalio erdvė tokia plati: tai ne knygų kalnai po vienu stogu ir ne tik knygų pristatymai, tai - po Vilniaus senamiestį išsibarstę literatūriniai žaidimai, skaitymai, koncertai...
Tik šįkart nekaišiojau fotoaparato savo herojams į panosę. Tai ir parodyti neturiu ką. Dabar galvoju, liūdėti dėl to ar ne. Tikriausiai ne. Nes gi nereikėjo papildomai galvoti apie papildomus daiktus. Tik žmonės. Tik žodžiai. Tik jausmas.
Klausiau Kęstučio Navako skaitomų meilės laiškų (pagaliau pasirodžiusi knyga "Lorelei") ir virpėjau, ir kiek lėčiau kvėpavau, nes jutau prie savo peties pasilenkusį kaži kokį jį, šnabždantį tik man: klausykis klausykis... Su Donaldu Kajoku vėl gaudžiau lapes ir asiliukus. O žinot, Kajokas pagaliau dainuojamas?!! (O gal jis jau seniai dainuojamas? Gal tik aš vis dar nesužinau?) "Kamanių šilelis" kad užtraukė, man kojas kad pakirto. Jausmas neišpasakytas, kai kažkas pasako, kad tai jų naujausia daina, o tu jau moki žodžius:
ar mums verta keliauti toliau?
pailsai? mirtinai pailsau
būgnai trata tyliau ir tyliau
tartum sau
pėstija kelio dulkėse guli
jaunas vadas kovos vežime
iš akių panašus į mėnulį
o iš nuovargio – į mane
Dar niūniavau su Domantu Razausku ir bandžiau nepravirkti nuo gražaus Vandos Juknaitės pasaulio. Tik Aidas Marčėnas man šįkart tylėjo. Kai netyčia pamatau jį mieste, pusdienį nenustoju šypsotis, nes į galvą pradeda lįsti visokios jo eilėraščių eilutės. Tik ne tądien. Tądien šalia jo stovėjo kitas poetas. Neįvardijamas. Nes, uoj, kaip man jis patinka! Turbūt pusmetį kaupiuosi apie jį papasakoti. Man atrodo, kad jo eilėraščiuose gyvenau, kai jie dar nebuvo parašyti.
Apie vakarinę festivalio dalį senamiesčio "Bix" bare nė nepasakosiu. Nes ir taip aišku: kai susimaišo poezija ir vynas - būna ypatingai gerai!:)
Šiandien perskaičiau gandą, kad kitais metais knygų festivalio nebus. Būtų labai liūdna. Nes dabar jau kiek mažiau laukiu knygų mugės ir kiek daugiau knygų festivalio.
Vaizdas tik toks. Pirkiniai:
Dar labai smagu, kad festivalio erdvė tokia plati: tai ne knygų kalnai po vienu stogu ir ne tik knygų pristatymai, tai - po Vilniaus senamiestį išsibarstę literatūriniai žaidimai, skaitymai, koncertai...
Tik šįkart nekaišiojau fotoaparato savo herojams į panosę. Tai ir parodyti neturiu ką. Dabar galvoju, liūdėti dėl to ar ne. Tikriausiai ne. Nes gi nereikėjo papildomai galvoti apie papildomus daiktus. Tik žmonės. Tik žodžiai. Tik jausmas.
Klausiau Kęstučio Navako skaitomų meilės laiškų (pagaliau pasirodžiusi knyga "Lorelei") ir virpėjau, ir kiek lėčiau kvėpavau, nes jutau prie savo peties pasilenkusį kaži kokį jį, šnabždantį tik man: klausykis klausykis... Su Donaldu Kajoku vėl gaudžiau lapes ir asiliukus. O žinot, Kajokas pagaliau dainuojamas?!! (O gal jis jau seniai dainuojamas? Gal tik aš vis dar nesužinau?) "Kamanių šilelis" kad užtraukė, man kojas kad pakirto. Jausmas neišpasakytas, kai kažkas pasako, kad tai jų naujausia daina, o tu jau moki žodžius:
ar mums verta keliauti toliau?
pailsai? mirtinai pailsau
būgnai trata tyliau ir tyliau
tartum sau
pėstija kelio dulkėse guli
jaunas vadas kovos vežime
iš akių panašus į mėnulį
o iš nuovargio – į mane
Dar niūniavau su Domantu Razausku ir bandžiau nepravirkti nuo gražaus Vandos Juknaitės pasaulio. Tik Aidas Marčėnas man šįkart tylėjo. Kai netyčia pamatau jį mieste, pusdienį nenustoju šypsotis, nes į galvą pradeda lįsti visokios jo eilėraščių eilutės. Tik ne tądien. Tądien šalia jo stovėjo kitas poetas. Neįvardijamas. Nes, uoj, kaip man jis patinka! Turbūt pusmetį kaupiuosi apie jį papasakoti. Man atrodo, kad jo eilėraščiuose gyvenau, kai jie dar nebuvo parašyti.
Apie vakarinę festivalio dalį senamiesčio "Bix" bare nė nepasakosiu. Nes ir taip aišku: kai susimaišo poezija ir vynas - būna ypatingai gerai!:)
Šiandien perskaičiau gandą, kad kitais metais knygų festivalio nebus. Būtų labai liūdna. Nes dabar jau kiek mažiau laukiu knygų mugės ir kiek daugiau knygų festivalio.
Vaizdas tik toks. Pirkiniai:
žymės:
Aidas Marčėnas,
Domantas Razauskas,
Donaldas Kajokas,
Kęstutis Navakas,
Vanda Juknaitė,
Vilniaus knygų festivalis 2013
2013 m. rugsėjo 20 d., penktadienis
Mano kojos šalia knygnešio galvos
Praėjusį savaitgalį Vilniaus knygų festivalyje buvo pasveikintas ir apdovanotas pirmus metus teikiamos "Naujojo knygnešio" premijos laureatas - Marius Burokas. Už literatūros populiarinimą, žinoma. Aš jam paplojau. O prieš plojant tai labai juokiausi, nes mačiau, kaip Šambolo turnyre užrištomis akimis klūpodamas, linguodamas į šonus ir griūdamas jis gynė vartus nuo šampano kamščio. Taip mano kojos ir atsidūrė šalia jo. Arba prieš juoką, arba po juoko.
Negražu vogti. Bet nuotrauką pavogiau. Iš Facebook'o. Aš jį ten seku. Marių. Tą patį galite daryti ir jūs. Štai čia. Daug gerų ir nebūtinai gerų dalykų kasdien sužinosite.
Negražu vogti. Bet nuotrauką pavogiau. Iš Facebook'o. Aš jį ten seku. Marių. Tą patį galite daryti ir jūs. Štai čia. Daug gerų ir nebūtinai gerų dalykų kasdien sužinosite.
Valio Mariui Burokui! Valio literatūrai! Valio mano kojoms!
2013 m. rugsėjo 16 d., pirmadienis
o aš visai ne iš šito gyvenimo
Jos kalbėjo, kad prieš kelionę būtinai turėjo nusilakuoti nagus. O aš tik žiūrėjau pro langą ir galvojau, kad pievoj lapių šiandien nematyt. Viena pasakojo, kad nagus nepriekaištingai nusilakuoti galima netgi vairuojant. O aš tik žiūrėjau pro langą ir mačiau, kaip miškais jau ateina ruduo. Jos vis diskutavo, kad štai vienos nagų lako spalva nedera prie suknelės, kitos prie akių, trečios lakas jau pradėjo byrėti, - kaip jai negėda. O aš tik žiūrėjau pro langą. Gniaužiau kumščius. Sukau šalin veidą. Mano pirštuose - tik gelstantys ir raustantys miškai. Mano akyse - tik pasislėpusios lapės. Mano širdy - tik mirę zuikiai. Per savo ryškius nagus jos nepamatys dar vieno gražaus rudens.
- O tu kokia spalva dažai?
- O kokios būna?
Taip. Aš visai ne iš šito pasaulio. Aš visai ne iš šito gyvenimo. Aš iš ten, kur visi mirę zuikiai ir lieka zuikiais.
Gintautas Dabrišius
Kaip surasti triušiuką,
kurį vakar mačiau
Reikia atsistoti po medžiu
Ir garsiai šaukti:
Triušiuk,
Aš žinau kur tu!
Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.
Zuikis - toks buvo milžinas
Kadais,
Norėdamas ištarti zuikio vardą,
Pirmiau įlisdavau į krūmus.
O po to ant popieriaus
Parašęs žodį - zuikis,
Sviesdavau šalin pieštuką
Ir keturiomis atsistojęs
Peršokdavau stalą -
Kad būt tikrai teisybė,
Ką parašiau.
Pieštukas nuneša toli:
Jeigu šitam sakiny nerasite
To, kas zuikį daro zuikiu,
Ieškokite toliau - kitoj eilutėj.
Nuotraukos - absoliučiai išprotėjusių Fotogenijų. Aš juos labai myliu. Ne tik už zuikius ir kitus herojus.
- O tu kokia spalva dažai?
- O kokios būna?
Taip. Aš visai ne iš šito pasaulio. Aš visai ne iš šito gyvenimo. Aš iš ten, kur visi mirę zuikiai ir lieka zuikiais.
Gintautas Dabrišius
Kaip surasti triušiuką,
kurį vakar mačiau
Reikia atsistoti po medžiu
Ir garsiai šaukti:
Triušiuk,
Aš žinau kur tu!
Svarbiausia nepažiūrėti aukštyn.
Zuikis - toks buvo milžinas
Kadais,
Norėdamas ištarti zuikio vardą,
Pirmiau įlisdavau į krūmus.
O po to ant popieriaus
Parašęs žodį - zuikis,
Sviesdavau šalin pieštuką
Ir keturiomis atsistojęs
Peršokdavau stalą -
Kad būt tikrai teisybė,
Ką parašiau.
Pieštukas nuneša toli:
Jeigu šitam sakiny nerasite
To, kas zuikį daro zuikiu,
Ieškokite toliau - kitoj eilutėj.
2013 m. rugsėjo 11 d., trečiadienis
atsisveikinti aš mokiausi ilgiausiai
Jis vis kartojo, kad ilgai negyvens. Trisdešimt trejų jo nebeliko. Tos pievos tame medyje. Net nežinau, koks medis buvo. Kur dabar glaudžias jo siela? Kur man dabar glaustis?
Dieve Dieve, koks didelis stalas tą vakarą buvo. Kiek daug trupinių vis į akį įkrisdavo. Kai kurie tokie dideli, kad pradraskydavo ašarų vamzdį. Krapščiau krapščiau. Teisinausi. Iš kur tiek trupinių vis į akį? Iš kur tas vėjas kambary?
Dieve Dieve, koks didelis būrys žmonių tą vakarą į šonus lingavo. O juk būtų užtekę tik jo. Žiūrėčiau labai didelėm vaiko akim. Glausčiausi. Kaip mama tada glaudėsi. Juoktumėms. Ir vis kartočiau: nieko dar nesutikau. Nė vienas nepanašus į tave!
Dieve Dieve, koks didelis stalas tą vakarą buvo. Kiek daug trupinių vis į akį įkrisdavo. Kai kurie tokie dideli, kad pradraskydavo ašarų vamzdį. Krapščiau krapščiau. Teisinausi. Iš kur tiek trupinių vis į akį? Iš kur tas vėjas kambary?
Dieve Dieve, koks didelis būrys žmonių tą vakarą į šonus lingavo. O juk būtų užtekę tik jo. Žiūrėčiau labai didelėm vaiko akim. Glausčiausi. Kaip mama tada glaudėsi. Juoktumėms. Ir vis kartočiau: nieko dar nesutikau. Nė vienas nepanašus į tave!
2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis
Pradėsim - nebaigsim
Tu paspausi man pirštą. Aš apsimesiu, kad paspaudei per stipriai. Kiek vėliau pamerksiu tau akį. Tu nusišypsosi. Ir nieko nebus. Tik tas pats gyvenimas. Mes tikrai niekada nesimylėsim.
Prasidėjus pirmam griaustiniui,
pasibaigus pirmoms šalnoms,
prisuksime pirmą gegutę,
užspausim paskutinį žodį,
sulaužysim pirmą taisyklę,
pasitiesim paskutinę nugarą,
pirmo gyvenimo paskutinę akimirką,
paskutinio gyvenimo pirmą sekundę
pradėsime tėvą, motiną, juoką,
pažinimo vyšnios kauliuką,
pradėsim vaikus
ir nebaigsim
Daiva Čepauskaitė "Nereikia tikriausiai būtina"
2013 m. rugsėjo 3 d., antradienis
Didžiausias knygynas Baltijos šalyse. Ajaj. Ojoj.
Buvau Akropoly. Vilniuj. Iškart išdidžiai pasakysiu, kad šiaip aš ten kojos nekelčiau, bet gi likimas šaipos iš manęs. Sako, nevaizduok erelio putpele gimus, dirbsi visuose Lietuvos Akropoliuose. Tai ir dirbu, jei liepia.
Žinia, visuose Lietuvos Akropoliuose yra "Pegasai". O Vilniuje jau nebe šiaip "Pegasas", ten Pegasų Pegasas, didžiausias knygynas Baltijos šalyse.
Su kokiu nekantrumu šiandien dirbau. Kaip laukiau neeilinio, ypatingo žingsniavimo to stebuklo pamatyt. Pfff. Buvot? Matėt? Tada, labai prašau, pasakykite man, kuo jis didžiausias? Platesniais praėjimais nuo vieno skyriaus iki kito? Man pakako sustoti ties poezijos lentyna ir lūpų kampučiai nusileido žemyn. Joje tos pačios trys knygos, kurios buvo dar prieš knygynui tampant didžiausiu. Knygyno plotis didėja, knygų pasirinkimas nelabai.
Dabar sėdžiu įsisupus pataluos (kakavos likučiai puodely) ir galvoju, kaip laukiu to visada eilinio ir visada ypatingo žingsniavimo į "Mint Vinetu".
Va didžiausias knygynas Vilniuje, va:
2013 m. rugsėjo 2 d., pirmadienis
SERHIJ ŽADAN. Keli eilėraščiai iš atsiminimų popierėlių
Besirausdama savo prisiminimų maišeliuose, radau apsitrynusį popierėlį su jau blunkančiais ant jo žodžiais. Eilėraštis. Kas gi daugiau? Tą eilėraštį (tiksliau jo kulminacinę pabaigą) nemažai laiko kaip kokį šešėlį nešiojausi. Džinsų kišenėj. Širdies kišenėj. Be abejo, kažkada pasakiau: gana, ilsėkis. Ir patupdžiau į maišelį tarp kitų kažkada kišenėse šildžiusių rankas, kažkada užvedusių vožtuvų variklius. Šešeri metai praėjo (tiksliai žinau, kad jį nusirašiau iš 2007 metų liepos mėnesio "Metų"), kai man besirausiant prisiminimų maišeliuose tas popierėlis taip netikėtai nukrito prie kojų. Taip elegantiškai, tarsi medžio lapas, niekur neskubantis, rudeninis. O aš taip laukiau rudens. Ir tada nustebimas... Žadan. Serhij Žadan. "Depeche Mode". "Anarchy in the UKR". Taigi čia tas pats Serhij Žadan! Tai aš jau taip seniai jo žodį kartodavausi ir po tų knygų pasirodymo galvojau kaip apie kitą, ne šitą, ne poetą? Uoj, patinka man tie prisiminimų popierėliai. Uoj, kiek visko iš naujo iš jų sužinau.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
Paprika
Į žalsvą prekystalių spindesį
paskui porelę paauglių, besilaikančių už rankų,
eini vakare per prekybos centrą –
mergaitė renkasi citrinas ir papriką,
duoda palaikyti savo berniukui ir juokdamasi deda atgal.
Be dešimties dešimt, jie prieš tai ilgai
kivirčijosi, ji norėjo jį palikti, jis maldavo ją pasilikti,
pilnos kišenės žalių daiktų,
auksinių asiriškų monetų, skausmą malšinančių tablečių,
saldžios meilės, užburtos paprikos
išneškit iš čia, na išneškit drėgną sielą, bet kokį mirusį vaisių
ir vidurnakčio
kraują, žuvys, įsiraususios senų garlaivių sraigtais iš pietinių
valstijų, prifarširuotos
auskarų ir britiškų pankų segtukų, dejuoja nuo kofeino
žiaunose, juodų ligų ir žalsvos šviesos, tarsi prašytų:
išneškit iš čia, na išneškit mus iš čia į artimiausią stotelę, į
artimiausią
autoservisą, į artimiausią šaltą vandenyną, jos tarsi rodo,
raitydamosi
drėgnomis sielomis, kai tie sraigtai danguje vakare virš
prekybos centro
ardo sultingą orą, kai panagėse kepa kokainas
išneškit, na išneškit, prislėpę kišenėse šilto žalsvo spindesio,
pasikišę po
liežuviais sidabro ir auksinių monetų, iki artimiausios
stotelės, iki artimiausio stadiono,
kraujas už kraują, viešpats mus šaukia, krutindamas pelekais.
Nes taip, kaip jis laikosi jos, aš nesugebėsiu
niekada už nieko laikytis, aš nesugebėsiu abejingai prasiskverbti
pro tą negyvą audinį, ir taip per ilgai svyravau
neturėdamas jėgų pajudėti, kad dabar paskui juos nenusekčiau.
O tu turbūt žinai, kas jų laukia, ar ne? ten, kur dabar esi, kur
dabar
atsidūrei, tu viską gali jiems pasakyti iš anksto, dar dveji ar
treji metai
auksinio paaugliško apmirimo rugpjūčio žolėje, švaistant
monetas
visokiems nuodams, ir viskas: atmintis užpildys tas vietas
tavyje, kur buvo švelnumas.
Nes taip, kaip ji bijo dėl jo, aš nesugebėsiu
niekada dėl nieko bijoti, nes taip lengvai,
kaip ji įduoda jam į ranką tas šiltas citrinas, aš negalėsiu
niekam nieko įduoti;
eisiu toliau paskui juos
ilgomis varginančiomis prekybos centro sutemomis
gelsva žolė po kojomis
negyva žuvis rankose,
šildau jos širdį savo kvėpavimu
šildau savo kvėpavimą
jos širdimi.
Žodynai bažnyčios tarnyboje
Taip atsitiko, kad moteris, kurią jis mylėjo, nusprendė
išvykti iš jo šalies, tiesiog vieną kartą jam pasakė:
žinai, turiu važiuoti, dar turime porą mėnesių,
gali man skambinti. gerai, pasakė jis, gerai,
o paskui? kas paskui? – paklausė ji. kaip paskui bus
su tavo numeriu? iš tavęs jį atims ar tu jį
kam nors padovanosi? supranti, apie ką aš? kas pakels
ragelį, kai paskambinsiu tau po dviejų mėnesių?
Na, aš nežinau, pasakė ji, numerį tikriausiai
panaikins. kaip panaikins? ims taip
ir panaikins. o kas paskui? paskui? paskui nieko.
aš išvažiuosiu iš šios šalies, ką nors dirbsiu
ten, skaitysiu, važinėsiu už miesto, galbūt melsiuos. o aš?
o tu? na, tu irgi melskis, jei turi laiko.
Gerai, pasakė jis, taip ir padarysiu: išmoksiu
kokią nors maldą ir melsiuos. įdomu,
pasakė ji, įdomu, ir ko gi tu melsi?
ko? nežinau, ko nors, koks skirtumas ko?
Juk tu netiki, pasakė ji. na ir kas,
aš nieko ir neprašysiu, tiesiog šiaip sau melsiuos
tik tam, kad daryčiau tą patį, ką ir tu, supranti?
dar jei tavo numerį paliktų, skambinčiau,
o dabar kas belieka?
Aš žinau, kodėl mums taip nutiko:
pernelyg esame priklausomi nuo žodynų,
nuo leksemų ir visų tų diftongų, išsikėtusių kalboje,
niekuo nepagrįsto pasitikėjimo jais,
aš žinau: tai mano žodynas,
spausdintas ant šviesaus apkartusio popieriaus,
jį skaitau baruose ir vagonuose,
pirktas per išpardavimą Rytų Berlyne
dar dešimtame dešimtmetyje, kai dar tavęs nepažinojau,
aš mirsiu kaip patriotas, net jeigu tu
visiems laikams paliksi šią šalį,
aš bandysiu paskambinti tavo numeriu,
net jei ten nuskambės balsai iš pragaro,
aš vartysiu savo suknistą žodyną, net kai
jame nebeliks nė vieno nevartoto žodžio.
niekas jos nesustabdys
niekas jos neįtikins
apie 100 000 žodžių ir žodžių darinių
ir net nėra kaip su ja pasikalbėti
(Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytautas Dekšnys)
2013 m. rugpjūčio 31 d., šeštadienis
Diena, kai ji nusprendė nebebūti
Марина Ивановна Цветаева
(1892 10 08 - 1941 08 31)
Pirmą kartą kartis bandė būdama 17 metų. Vėliau bandė gyventi. Artimų žmonių netektys (mama pasikorė, vyro brolis pasikorė), emigracija, sugrįžimas į stalininę Rusiją, kur niekas nelaukė, vyro ir dukros areštas vos sugrįžus, nepripažinimas, badas, vienišumo jausmas. „Aš niekada nepamirštu, kad esu tik viešnia. Žemė man šito neatleidžia.“ Neištvėrė. Nusprendė nebebūti.
„Pasternakas atėjo padėti susiruošti kelionei ir atsinešė virvutę, kuria norėjo perrišti lagaminą. Jis gyrė jos tvirtumą, juokavo, kad ji tokia stipri, jog atlaikys viską, nors karkis ant jos. Vėliau Pasternakas sužinojo, kad Cvetajeva pasikorė būtent šita virvute, ir niekada negalėjo sau to atleisti”. Tik penkiolikmetis sūnus pasakė, kad mama pasielgė teisingai.
***
Я — есмь. Ты — будешь. Между нами — бездна.
Я пью. Ты жаждешь. Сговориться — тщетно.
Нас десять лет, нас сто тысячелетий
Разъединяют.— Бог мостов не строит.
Будь!— это заповедь моя. Дай — мимо
Пройти, дыханьем не нарушив роста.
Я — есмь. Ты будешь. Через десять весен
Ты скажешь: — есмь!— а я скажу: — когда-то...
Я пью. Ты жаждешь. Сговориться — тщетно.
Нас десять лет, нас сто тысячелетий
Разъединяют.— Бог мостов не строит.
Будь!— это заповедь моя. Дай — мимо
Пройти, дыханьем не нарушив роста.
Я — есмь. Ты будешь. Через десять весен
Ты скажешь: — есмь!— а я скажу: — когда-то...
***
Умирая, не скажу: была.
И не жаль, и не ищу виновных.
Есть на свете поважней дела
Страстных бурь и подвигов любовных.
Ты - крылом стучавший в эту грудь,
Молодой виновник вдохновенья -
Я тебе повелеваю: - будь!
Я - не выйду из повиновенья.
И не жаль, и не ищу виновных.
Есть на свете поважней дела
Страстных бурь и подвигов любовных.
Ты - крылом стучавший в эту грудь,
Молодой виновник вдохновенья -
Я тебе повелеваю: - будь!
Я - не выйду из повиновенья.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)