Kartais taip nutinka, kad ne tėvams vaikus tenka auginti, o vaikams tėvus. Žadinti ryte, liepti pavalgyti, nusiprausti, susišukuoti. Taip ir Elzei iš Davido Almondo knygos "Mano tėtis skrajūnas":
"- Tik pažvelk į save. Ir ką tu ten veikei?
Jis išsišiepė.
- Svajojau.
- Svajojo! Nieko sau. Sėskis prie stalo. Nesikūprink.
- Klausau, Elze.
Tėtis atsisėdo ant kėdės krašto, akys degė nekantrumu. Elzė įpylė arbatos.
- Gerk.
Jis vos gukštelėjo.
- Suvalgyk skrebutį.
Tėtis atsikando kampelį.
- Valgyk kaip vyras.
Jis atsikando daugiau.
- Sukramtyk.
Pakramtė.
- O dabar nuryk.
Tėtis vėl išsišiepė.
- Gerai, Elze.
Jis atsikando didelį kąsnį, sukramtė, nurijo ir plačiai išsižiojo.
- Matai - tuščia.
Elzė caktelėjo liežuviu ir nusisuko.
- Tėti, nesimaivyk.
Paskui Elzė tėtį sušukavo. Taisydama pižamos apykaklę palietė šiurkštų jo skruostą.
- Turėtum labiau savimi rūpintis."
Nes jei būtų atvirkščiai, jei tėtis prižiūrėtų Elzę (mergaitės mama mirusi), jie kiauras dienas karstytųsi po vyšnią, mokytųsi skraidyti ir nenustodami svajotų. Tikriausiai net pavalgyti pamirštų. Bet kas sakė, kad pamiršti pavalgyti yra blogiau, nei pamiršti svajoti? Taigi abu besiruošdami "Žmogaus paukščio" varžyboms, gamindami iš sode surinktų paukščių plunksnų sparnus, besimokydami tais sparnais plasnoti, vienas kitą išmoko tikėti. Tikėti savimi, savo svajonėmis ir vienas kitu. Ir dar nebijoti pralaimėti:
"- Mūsų skrydis gali ir nepavykti, tačiau mes bent jau pamėginsime. Kartu. O tai visų svarbiausia."
Perskaičius šitų dviejų skrajūnų istoriją, iškart prisiminiau keletą kitų leidyklos knygų apie skraidymą. Wolfo Erlbrucho knygoje "Ponia Majer, paukštelė" nuolat kuo nors susirūpinusi ponia bandydama išmokinti skraidyti strazdelę, pati ima skraidyti. O Luiso Sepulvedos knygoje "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" žuvėdrą brėžinių ir enciklopedijų pagalba skraidyti moko didelis, juodas, storas katinas. Pagalvojau, kad "Nieko rimto" yra tikra skrajūnų leidykla. Ir man tai labai patinka. Skraidykim! Ir mokykim to vienas kitą!