2014 m. rugsėjo 27 d., šeštadienis
Laimė yra mylėti žmones
Mano močiutė buvo neišmatuojamų širdies platybių moteris. Visiems atidarydavo namų duris, visus pavalgydindavo. Sau neturėdama, kitam visuomet turėdavo ką duoti. Jai neegzistavo jokios socialinės skirtybės. Jai nebuvo nei ponų, nei ubagų. Buvo žmonės, kurie vienodai alkani. Buvo žmonės, kuriems vienodai skauda.
Serioža užsukdavo dažnai. Tai pavalgyt, tai buteliuką išragaut su seneliu už kluono. Mes, dar vaikai, jį vadinome Zuikiu. Kodėl? Kad aš prisiminčiau.
Yra žmonių, kurių pavidalus atminty bandau atgaivinti, bet nepavyksta. Yra žmonių, kurių neprisimenu, nes nenoriu jų prisiminti. Zuikio nepamirštu niekada. Kodėl? Kad aš žinočiau.
O gal tikrai pro prakiurusį stogą matyti ryškiausios žvaigždės? a?
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)