Antaną A. Jonyną sutikau kur kas anksčiau. Prieš tampant poetu, jis man buvo daina. Muzikos mokyklos ansambly. Lig šiolei melodija aidi. Lig šiolei skamba ir žodžiai:
atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu
tamsios uogos kerus išsklaidys iš tylos
atplasnoję strazdai tau vienam pasiguos
aš jų žmogišką balsą girdžiu
po raudonu šermukšnio medžiu
Ar kada pagalvojau, kad jis man taps tikras? Negalvojau.
Bet tapo. Bet sutikau. Akis į akį. Abu.
Čia aš bandau parašyt apie tai, kaip važiavau į Poezijos pavasarį Šilavoto Davatkyne. Ir jie abu ten buvo. Abu skaitė. Vienas dūzgė bitėmis. Kitas kvepėjo bijūnais. Čia aš bandau parašyt apie tai, kad poezija ir yra dūgzti bitėmis, kvepėti bijūnais.
Bandau parašyt, kad poezija yra nebijoti būti laimingu ir nebijoti būti silpnu. Net kai mama neleidžia verkti. Būk stipri, vis kartoja, būk stipri. Nes pati gi verkia tik pasislėpus. O man nebaisu būt silpna. Net lietūs visada lyja poeziją. Kitaip nebūna.
Skaitymuose dalyvavo:
Antanas A. Jonynas
Gintautas Dabrišius
Marius Burokas
Laurynas Katkus
Dainius Gintalas
Aldona Ruseckaitė
Nijolė Kliukaitė - Kepenienė
Peter Sirr (Airija)
Tom Schulz (Vokietija)